Kanados vyskupai rašo apie tikinčiuosius pasaulietiškumo ir pliuralizmo kontekste

Kanada pastaraisiais dešimtmečiais išgyveno labai stiprų sekuliarėjimą, kuris yra ne tik socialinių procesų, bet ir tam tikros politikos, ideologinės politinės valios rezultatas. Kaip tokiame kontekste gyventi? Tai apmąsto Kvebeko regiono vyskupai ilgame lapkričio pabaigoje paskelbtame laiške šalies katalikams.

Pirmiausia, konstatuojama, kad Kvebekas tapo pliuralistinis, kaip niekad. Pirmiausia dėl emigracijos. Mišios Kvebeke sekmadieniais švenčiamos 20-čia kalbų. Tačiau yra ir kitų socialinių transformacijų, kurios apibendrinamos debatuose apie pasaulietiškumą. Dar vienas pliuralizmo veiksnys – informacinės technologijos, kurios leidžia susipažinti ir skleisti neregėtą nuomoniė įvairovę.

Kanadoje jau seniai vyksta intensyvus institucijų „nukonfesinimas“. Dauguma senesnių institucijų – ligoninių, asociacijų, mokyklų ir universitetų, judėjimų – turėjo religines konfesines šaknis. Jų bendras paveldas, indėlis Kanados visuomenei yra neabejotinos vertės. Tačiau dabar jos persiorientuoja taip, kad nereikėtų jokios atramos religijoje, klausimuose apie Dievą.

Valstybė perėmė tas socialines sritis, kuriose krikščionys anksčiau aktyviai veikė. Tai pakeitė Bažnyčios veidą. Bažnyčia ir jos liudijimas tapo mažiau regimi. Daug katalikų yra atitolę nuo religinės praktikos, nors ir išlaikę krikščionišką tapatybę.

Dar 2001 metais 83 procentai Kvebeko gyventojų save vadino katalikais. Tačiau vyrauja stiprus pasipriešinimas religijai. Tik jis kyla labiau ne iš „klasikinių“ opozicijos formų religijai – ateizmo („Dievo nėra“) ar agnosticizmo („Dievo buvimas neįrodomas ir nepaneigiamas“) – tačiau iš kitos ideologinės grupės, kurios pažiūras galima apibendrinti šiais punktais: religija yra visiškai privatus reikalas, viešojoje erdvėje jos ženklų neturi būti; religija yra civilizacijos ir mokslo jau pranoktas reiškinys, trukdantis žmonėms atskleisti visą savo potencialą; religija yra patriarchalinių galios struktūrų instrumentas, tad jos poveikio mažinimas didina asmens laisves ir teises; religija yra pasidalijimo ir konflikto šaltinis, joje kylančios taikos ir dialogo iniciatyvos yra antraeilės.

Kita opozicijos atmaina, kupina suprantamo pasipiktinimo ir pykčio, kyla dėl moralės skaudžių pažeidimų, tokių kaip lytiniai išnaudojimai dvasininkų tarpe.

Ir nepaisant visko, religija domina ir jaudina žmones. Tai galima stebėti filmuose, spektakliuose, interneto dienoraščiuose, laikraščiuose ir knygose.

Koks turi būti religijos, visuomenės ir valstybės santykis? Čia požiūriai išsiskiria. Kanados vyskupai, išdėstydami savąjį, pasaulietišką valstybės santvarką iš principo remia, tačiau tvirtina, jog pasaulietiškumas turėtų būti „sveikas“.

Sveikas pasaulietiškumas reiškia, kad valstybė yra nepriklausoma ir neprivilegijuoja ar nediskrimuoja vienos kurios religinės bendruomenės. Valstybė ir religija tarpusavyje nesusimaišo. Tačiau svarbu akcentuoti, kad čia kalbama apie institucijas, o ne apie pilietinę visuomenę, kurioje, priešingai, turi laisvai cirkuliuoti įvairūs įsitikinimai, dvasingumo formos. Jei valstybė yra „pasaulietiška“, tai visuomenė yra „pliuralistinė“. Tai pasakius, aišku, kad pasaulietiškumas nėra ateizmas, vienas iš įsitikinimų. Įtvirtinti oficialų valstybės ateizmą nėra skirtinga nuo valstybinės religijos įtvirtinimo.

Tikintieji, pavieniui ir kartu, pilietinėje visuomenėje turi teisę melstis, skleisti ir praktikuoti savo tikėjimą, taip pat ir per, pavyzdžiui, savo organizacijų steigimą ar simbolių naudojimą. Verta pakartoti, kad tai yra teisė, o ne kieno nors nuolaida ar malonė.

Pasaulietiškumas taipogi neturi reikšti, kad valstybės institucijos negali dialoguoti su religinėmis bendruomenėmis. Pavyzdžiui, jei universitete dirba kapelionas, tai nėra pasaulietiškumo pažeidimas, tačiau atsižvelgimas į dalies universiteto bendruomenės dvasinius poreikius. Panašiai kariuomenėje, ligoninėse ar kalėjimuose.

Išdėstę šią sveiko pasaulietiškumo doktriną, kurioje subalansuojamas institucijų pasaulietiškumas ir tikinčiųjų veikla, Kanados vyskupai galiausiai primena: tai svarbūs dalykai, tačiau dar esmingesnis yra krikščionio pasirinkimas būti Kristaus mokiniu, padaryti Jį savo gyvenimo centru ir pamatu. Tokiame siekyje gims tikras liudijimas ir visuomenę bei žmones keičiančios iniciatyvos, pradedant nuo parapijų. (Vatikano radijas)