Katalikų Bažnyčios katekizmas (7). Apreiškimo perdavimas – tradicija
Krikščionys tiki Dievą, kuris apreikštas Jėzaus Kristaus asmenyje ir gyvenime, „trokšta,
kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2,4). Tad, būtina
perduoti Jėzaus žinią visoms visų laikų žmonių kartoms.
Katekizmas primena,
kad Evangelija plito dviem būdais: žodžiu ir raštu – apaštalų skelbimu ir Šventosios
Dvasios įkvėptais tekstais, kurie sudaro Šventąjį Raštą. Reikia pastebėti, kad žodinis
skelbimas prasidėjo anksčiau už rašytinį, nors būtent Šventajame Rašte jis įgavo tobulą
išraišką, tapo svarbiausia tikėjimo norma.
Apaštalų skelbimą vėlesniais amžiais
tęsė vyskupai ir jų bendradarbiai. Katekizmo 78 paragrafe skaitome, kad „tas gyvas
perdavimas [...] yra vadinamas Tradicija, nes yra skirtingas nuo Šventojo Rašto, nors
ir glaudžiai su juo susijęs“. Per Šventąją Tradiciją Dievas kalbasi su savo Sūnaus
Sužadėtine, tai yra su Bažnyčia, o Šventoji Dvasia veda tikinčiuosius į visą tiesą.
Nuo
Šventosios Tradicijos, perduotos apaštalų ir skelbiančios tai ką jie gavo iš Kristaus,
skiriasi pamaldumo ar drausminės „tradicijos“, laikui bėgant atsiradusios vietinėse
Bažnyčiose. Šiomis „mažosiomis“ tradicijomis įvairiose vietose ir įvairiomis vietinių
kultūrų sąlygomis išreiškiama didžioji Tradicija. Šios mažosios tradicijos, - skaitome
Katekizme, - „gali būti palaikomos, keičiamos ar atmetamos, vadovaujant Bažnyčios
Magisteriumui“ (83).
Tad gerbkime įvairias tradicijas ir maldingumo formas,
kurios stiprina mūsų tikėjimą, bet būkime atsargūs, kad jos mums neužstotų Šventosios
apaštalų Tradicijos.