Mieli Broliai Seserys, Telšių vyskupijos Tikintieji!
Šių metų Adventu žengiame
į Didįjį mūsų protėvių – Žemaičių krikšto 600 metų Jubiliejų, kurį pradėsime švęsti
netrukus – 2013 metų sausio 6 dieną Telšių katedroje. Kviečiame per šį Adventą iš
naujo atrasti Dievą tame krikščioniškame tikėjime, kuriame Dievą atrado, Jį pamilo
prieš 600 metų krikštą priėmę mūsų protėviai ir per 600 metų tam Dievui likę ištikimi.
Kad mes tą Dievą Advente surastume ir Jį pamiltume, pirmiausia šį Adventą išgyvenkime
tikrai teisingai ir autentiškai, nes sekuliari komercinė aplinka siūlo palaimos nenešančias
surogatines Advento ir Kalėdų šventimo formas. Koks yra tikras autentiškas Adventas?
Adventas
– tai istorinis ateisiančio Išganytojo lūkesys. Jis truko ilgus amžius. Jis gaivino
geriausias žmonijos viltis. Į tą istorinį adventą susibėgo neišsakomai daug aukų,
pasišventimo, nerimo, maldavimų.
Adventas kalba apie išganymą, kuris jau atėjęs,
bet dar mūsų nepaveldėtas. Reikia pakelti akis, sutelkti didį dėmesį į patekėjusią
Šviesą, tyliai susimąstyti, nuskaidrinti sielas, melstis, pasninkauti. Mūsų pašaukimas
– paveldėti savo išganymą per atgailą. Adventas nurodo kelią: nukasti nuodėmės kalnus,
užpilti abejingumo ir neapykantos duobes, ištiesinti blogų papročių vingius.
Adventas
– tai laikas, kada krikščionio sieloje sustiprėja Dievo ilgesys. Kai saulė yra žemiausiai
prie horizonto, jo širdyje pagyvėja Dievo laukimas, Dievo, tikrosios pasaulio šviesos,
kuri atsiskleidžia mums dviguba švente – Kristaus Gimimu ir Apsireiškimu. „Adventas
reiškia atėjimą. Čia turime mintyje ne vien Jėzaus atėjimą, įvykusį Betliejuje, bet
ir Jo galutinį atėjimą laikų pabaigoje. Tarp šių dviejų įvykių skleidžiasi Bažnyčios
istorija, kurioje išsipildo Jėzaus pažadai ir pilnai pasireiškia Jo garbė. Dabar tai
mes galime matyti tarsi veidrodyje, bet tada matysime veidas veidan (1 Kor 13,12).
Ir ši palaimingoji viltis (Tit 2,13) ir yra mūsų adventinio džiaugsmo priežastis (kun.
Jonas Lauriūnas SJ).
Tomas Mertonas, XX amžiaus krikščioniškos dvasinės literatūros
klasikas, gyvenimo pradžioje Vakarų laisvamaniškos aplinkos suklaidintas, Dievo malonės
paliestas tapo krikščioniu, vienuoliu ir kunigu, ir taip surado gyvenimo prasmę, šviesą
ir džiaugsmą. Savo autobiografinės knygos Septynaukštis kalnas puslapiuose Tomas Mertonas
aprašo, kaip jis, gimęs laisvamanis, tačiau sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą,
vis dėlto buvęs savo smurto ir savanaudiškumo kalinys pagal paveikslą pasaulio, kuriame
buvo gimęs. Tas pasaulis buvo tikras pragaras, kupinas tokių pat, kaip aš – nujaučiančių
Dievą, tačiau Jo neapkenčiančių: gimusių Jį mylėti, tačiau nuolat kenčiančių baimę
ir beviltiškai kamuojamų prieštaringo, įvairaus dvasinio alkio. Jis negalėjo numatyti
to, kad patys reikšmingiausi ir kūrybingiausi jo gyvenimo metai skleisis po liturginiu
Advento ženklu – nuo 1941-ųjų Advento, kai jis gruodžio 10 dieną įžengė į Getsemanės
trapistų vienuolyną iki 1968-ųjų Advento, kai jis tą pačią gruodžio 10-ąją nelauktai
įžengė į amžinojo gyvenimo pilnatvę. Vis dėlto Mertonas šiek tiek jautė tokio adventiško
atėjimo į Getsemanę prasmę, nes toje pačioje autobiografijoje pastebi, jog „vargu
ar rastum geresnį laiką tapti vienuoliu, (mes pridurtume, ir krikščionimi) kaip Advento
metu išgyvenant tą adventišką Dievo pagalbos šauksmą“.
Adventas moko mus labai
svarbaus dalyko, kad turime dar ir dar kartą įsisąmoninti, jog tarp mūsų giliausio
ir švenčiausio ilgesio ir Dievo, kuris ateina, plyti tokia neaprėpiama ir tokia begalinė
praraja, kad ją užpildyti tegali Dievas – savo neišmatuojama meile. Adventas moko
mus labai svarbaus dalyko, jog mes visada gyvename Dievo atėjimo išvakarėse – atėjimo,
kuris mums, kaip ir pirmą kartą pasaulio sukūrimo metu, siūlo absoliutų slėpinį ir
meilę, absoliutų kilnumą ir laisvę.
Mertonas rašo: „Adventas mums reiškia visiškai
naujos pradžios priėmimą. Jis reiškia sutikimą, kad amžinybė ir laikas susitiktų ne
tik Kristuje, bet ir mumyse, mūsų gyvenime, mūsų pasaulyje, mūsų laike. Todėl pradžia
yra pabaiga. Norėdami pradėti, turime priimti pabaigą. Arba, tikriau sakant, kad būtume
ištikimesni gyvenimo sudėtingumui, turime priimti pabaigą pradžioje, t.y. abidvi iš
karto“.
Kaipgi atrodo tokia tikrovė? Vėlgi Mertono žodžiai: „Kristaus pergalė
jokiu būdu nėra „mūsų miesto“ pergalė prieš „mūsų priešo miestą“. Kristaus išaukštinimas
nėra kitų sutriuškinimas ir mirtis tam, kad manoji pusė apgintų savo reikalą, kad
aš pasirodyčiau esąs „teisus“. Tai radikalus perėjimas – kiekvieno iš mūsų atsivertimas.
Jis paaiškėja tada, kai išsipildo Jono mokiniams pasakyti Kristaus žodžiai apie išganymo
tikrumo ženklą, jog „vargdieniams bus skelbiama Geroji naujiena“. Čia gyvybės ženklai
tampa akivaizdūs, nes kyla iš meilės. Blogis baigiasi ir užleidžia vietą gėriui matomu
ir apčiuopiamu būdu: baigiasi aklumas, prasideda regėjimas. Baigiasi liga, prasideda
sveikata. Baigiasi mirtis, prasideda gyvenimas. Ir visa tai yra Dievo ženklai tarp
mūsų ir mums. Taip Adventą išgyveno Tomas Mertonas.
Prieš ketvirtį amžiaus
prasidėjęs pastarųjų laikų mūsų tautinio atgimimo laikotarpis taip pat pabrėžė Advento
reikšmę tikrajam mūsų krašto žmonių atgimimui. „Gimtojo krašto“ laikraštyje 1988 m.
gruodžio 8 dienos numeryje paskelbtame skaitytojo laiške rašoma:
„Socializmas
arba kita visuomeninė santvarka, užtikrinanti savo nariams socialinę lygybę, yra įmanoma
esant tik labai aukštai žmonių – tos visuomenės narių – moralei ir dorovei. Šiandien
pripažįstame, kad mūsų deklaruojamas socializmas dar labai tolimas nuo to, koks iš
tikrųjų turėtų būti. Todėl neatsitiktinai tautinio atgimimo sąlygomis visuomenė susirūpino
savo dvasinės – moralinės galios ugdymu.
Vienintelė institucija, kuri iš esmės
rūpinosi žmonių dvasine kultūra, buvo ne tik atskirta nuo valstybės, bet faktiškai
paskelbta „liaudies priešu“ ir nešė visą iš to išplaukiančių pasekmių naštą. Praktiškai
visas žmonių dvasinis auklėjimas sutilpo į komunizmo statytojo kodeksą, kartais pakabinamą
kirpykloje.
Bažnyčia per tūkstančius savo gyvavimo metų yra sudariusi žmonių
dvasinės kultūros ugdymo sistemą. Viena iš šios sistemos sudedamųjų dalių yra pasninkai,
kurie būna trumpalaikiai (vienos dienos) ir reguliariai besikartojantys, o taip pat
ilgalaikiai, trunkantys kelias savaites. Pasninkui bažnyčia suteikia ne išimtinai
badavimo, bet platesnę – susilaikymo ir susikaupimo prasmę. Susilaikymas suprantamas
kaip atsisakymas žalingų įpročių ar silpnybių, kurių žalą mes aiškiai suvokiame, bet
atsisakyti nuo jų neturime valios. Taigi susilaikymas stimuliuoja vieną iš svarbiausių
žmogaus dvasinių vertybių – valią. Susikaupimas reikalingas žmonėms, kad jie gyvenime
nesiblaškytų, o retkarčiais atitrūktų nuo kasdieniškų rūpesčių ir nuosekliai bei sistemingai
keltų savo dvasios tobulinimo problemas. Toks pasninko interpretavimas priimtinas
ne tik tikintiesiems, bet ir visiems, kas neabejingas dvasios taurinimo klausimams,
o tuo pačiu ir tautos ateičiai.“
Tais pačiais atgimimo, atsinaujinimo ir šviesių
vilčių metais mūsų jau cituotas kun. J. Lauriūnas SJ rašė: „Šio laiko tamsybėse šviečia
mums Kristaus diena. Jo atėjimas, Jo esamybė yra visos istorijos prasmė, kartu yra
ir mūsų gyvenimo prasmė.
Neramių laikų prasmė – ramybė; kovos prasmė – laisvė,
džiaugsmas, taika. Advento žmogus – tai žmogus, kuris žengia į ateitį pasitikėdamas
Dievu ir pasiryžęs būti Jam ištikimu.
Su Kristumi prasidėjo nauji laikai: Šviesa
jau tėjo į pasaulį – ji nušviečia kiekvieno gyvenimo prasmę. Nuo krikšto valandos
pradėjome gyventi naują, Didžiąją dieną, kuri mūsų laukia – tai susitikimas su Kristumi.
Iš čia mūsų gyvenimas įgauna kryptį ir aiškumą. Nesiremkime apgauliu pasauliu, bet
Kristumi. Savo gyvenimui duokime naują pavidalą, jauskime atsakomybę.“
Jei
šios Advento programos dar neįvykdėme, gal ryžkimės šiemet, žengdami į Žemaičių krikšto
jubiliejų, pabandyti po ketvirčio šimtmečio atbaigti nepabaigtą dvasinio atgimimo
darbą!
Mieli Tikintieji, sėkmės dvasinio atgimimo žygyje!