Benediktas XVI: Pasaulį išvaduoja ne žmogaus pastangos, bet Dievo malonė

Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventės popietę popiežius Benediktas XVI pagal seną tradiciją nuvyko pagerbti Dievo Gimdytoją Ispanijos aikštėje Romoje. Popiežius padėjo gėlių vainiką prie paminklo, kurį Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimui atminti pastatydino jo pirmtakas Pijus IX. Ta pačia proga popiežius pasakė trumpą kalbą, kurioje paminėjo tris pamokymus, kuriuos Advento laikotarpiu primena Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė.

Marijos Nekaltasis Prasidėjimas mums padeda suprasti kaip reikia klausytis tyloje mums kalbančio Dievo balso, kaip priimti Jo malonę, kuri mus išvaduoja iš nuodėmės ir bet kokio egoizmo, kad šitaip galėtume patirti tikrąjį džiaugsmą.

Iš tikrųjų labai stebina, kad tas visai žmonijai lemtingas momentas, kai Dievas tapo žmogumi, yra apgaubtas stulbinančios tylos. Dieviškojo pasiuntinio ir Nekalto Prasidėjimo Mergelės susitikimas praeina visiškai nepastebėtas. Niekas apie jį nežino, niekas apie tai nešneka. Tai įvykis, apie kurį, jei būtų įvykęs šiandien, nebūtų jokių pėdsakų laikraščiuose ir žurnaluose, nes tai slėpinys, kuris įvyksta visiškoje tyloje. Tikrai dideli dalykai praeina nepastebėti, o rami tyla pasirodo esanti vaisingesnė, už nesuvaldomą skubotumą, kuriuo pasižymi mūsų pasaulio miestai ir kuris jau anuomet buvo juntamas svarbiuose miestuose, kaip Jeruzalėje. Per tokį skubotumą nebesugebame sustoti, pabūti ramūs, įsiklausyti į tylą, kurioje Dievas leidžia išgirsti jo tykų balsą. Marija tą dieną, kai ją aplankė Angelas, buvo susikaupusi, pasirengusi klausytis Dievo balso. Joje nėra kliūties, nėra skydo, nėra nieko kas ją atskirtų nuo Dievo. Tai ir yra jos Nekaltojo Prasidėjimo reikšmė, t.y., kad jos santykis su Dievu yra visiškai laisvas nuo bet kokio, kad ir mažiausio pakrikimo. Nėra atskirtumo, nėra egoizmo šešėlio, o yra tobula darna: jos maža žmogaus širdis tobulai susiderino su didele Dievo širdimi.

Atvykimas į Romos centrą, prie Marijos paminklo, visų prima primena, kad Dievo balso negalime atpažinti triukšme ir triūse; jo planų mums, mūsų asmeniniam ir socialiniam gyvenimui negalime pajusti likdami paviršiuje, reikia nužengti į gilesnę pakopą, kur veikiančios jėgos yra ne ekonominės ir politinės, o moralinės ir dvasinės. Marija kviečia nusileisti būtent į ten ir susiderinti su Dievo veikimu.

Dar vienas ir dar svarbesnis yra Nekaltai Pradėtosios pamokymas, jog pasaulio išlaisvinimas nėra žmogaus darbas, nėra mokslo, technikos ar ideologijos rezultatas, o kyla iš malonės. Malonė reiškia tyriausią ir gražiausią meilę, patį Dievą, kuris apsireiškė Šventojo rašto išganymo istorijoje ir įvyko Jėzuje Kristuje. Marija yra malonės pilnoji, primenanti Dievo pirmumą mūsų gyvenime ir pasaulio istorijoje, kad Dievo meilės galia yra galingesnė už blogį ir gali užpildyti tuštumos ertmes, kurias egoizmas sukuria žmonių, šeimų, tautų ir pasaulio istorijoje. Šios tuštumos ertmės gali tapti pragarais, kuriuose žmogaus gyvenimas yra tarsi tempiamas žemyn, link nebūties, kur išnyksta prasmė ir šviesa. Marija sako mums, jog kad ir kaip žemai pultų žmogus, niekad nebus per žemai Dievui, kuris nužengė į pragarus. Kad ir kokia nuo tiesaus kelio nukrypusi būtų mūsų širdis, Dievas visuomet „didesnis už mūsų širdį“ (1 Jn 3,20). Švelnus malonės dvelksmas gali išsklaidyti pačius juodžiausius debesis, gali paversti gyvenimą gražiu ir prasmingu, net ir labiausiai nužmoginančiomis aplinkybėmis.

Nekaltai Pradėtoji Marija pamoko dar ir trečio dalyko. Ji mums liudija džiaugsmą, tikrąjį džiaugsmą, kuris sklinda iš širdies išvaduotos iš nuodėmės. Nuodėmė neša neigiamą liūdesį, kuris verčia užsisklęsti savyje. Malonė neša tikrąjį džiaugsmą, kuris nepriklauso nuo daiktų turėjimo, o yra įsišaknijęs intymume, žmogaus asmens gilumoje ir kurio niekas negalima atimti. Todėl krikščionybė iš esmės yra džiaugsminga žinia, nors kai kas mano, kad yra kliūtis džiaugsmui, nes mato joje draudimų ir normų junginį. Tačiau krikščionybė iš tiesų yra skelbimas apie Malonės pergalę prieš nuodėmę, gyvybės prieš mirtį. Marijos džiaugsmas yra sklidinas, nes jos širdyje nėra nuodėmės pėdsako. Šis džiaugsmas sutampa su Jėzaus buvimu jos gyvenime. Jėzus, pradėtas ir išnešiotas jos įsčiose, paskui pavestas jos motiniškai globai, vaikas, po to paauglys ir subrendęs vyras, išleistas iš namų, lydėtas iš tolo ištikimai iki kryžiaus ir prisikėlimo: Jėzus yra Marijos džiaugsmas ir Bažnyčios džiaugsmas.

Prašykime Advento metu, -užbaigdamas sakė Šventasis Tėvas Benediktas XVI, - kad Nekaltai Pradėtoji Marija mus išmokytų klausytis tyloje mums kalbančio Dievo balso, priimti Jo malonę, kuri mus išvaduoja iš nuodėmės ir bet kokio egoizmo, kad galėtume šitaip patirti tikrąjį džiaugsmą. Marija, Malonės pilnoji, melski už mus. (Vatikano radijas)