Susirinkimas Vatikano radijo archyve. Pirmosios sesijos uždarymas
Praėjus porai mėnesių nuo Vatikano II Susirinkimo atidarymo, 1962 m. gruodžio 8-ąją
– Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės dieną, buvo užbaigta pirmoji
sesija. Po du mėnesius trukusios pirmosios sesijos, Susirinkimo darbai buvo nutraukti
devyniems mėnesiams, iki 1963 m. rugsėjo. Štai kaip apie pirmosios Susirinkimo sesijos
uždarymą prieš 50 metų informavo Vatikano radijas.
Iš 1962 m. gruodžio 9
d. ir 10 d. laidų:
„Pirmosios sesijos paskutinis 36-sis pilnaties posėdis
vyko 1962 m. gruodžio 7 d. Du ištisus mėnesius, vadovaujant pačiam Šv. Tėvui Jonui
XXIII, per 36 bendrus darbo posėdžius, Susirinkimo Tėvai svarstė ir nagrinėjo katalikų
Bažnyčios mokslo, liturgijos ir santvarkos klausimus. Posėdį baigiant, atvyko į baziliką
ir kalbą pasakė Šv. Tėvas Jonas XXIII“.
„Iš tikro – sakė Šv. Tėvas, - sielovados
rūpesčiai, kuriuos jūs parodėte – ar vadovaudami darbams, ar raštiškais pareiškimais,
ar žodžiu, ar patarimais – Mums tam tikru būdu leidote išgirsti balsą visos visuotinės
Bažnyčios, kuri su viltimi ir karštu laukimu parodė savo dėmesį jūsų posėdžiuose.
Jūsų pagyrimui turime pripažinti, kad iš tikro meilė tiesoje pilnai viešpatavo jūsų
suėjimuose; tai Mus verčia reikšti mūsų karščiausią padėką Viešpačiui. Prie to jungiame
pasitenkinimo žodį, matydami reginį, kurį šis vienos šventos, katalikiškos ir apaštališkos
Bažnyčios susirinkimas yra davęs pasauliui.“ Savo žodį 36-jam Koncilijo pilnaties
posėdyje Šv. Tėvas baigė 132 psalmės žodžiais: „Kaip gražu ir malonu, kai broliai
gyvena draugėje!“
Tuo tarpu visuotinio Bažnyčios Susirinkimo Vatikano II-ojo,
pirmosios darbų sesijos iškilmingas viešas uždarymas vyko gruodžio 8 d., Švč. Mergelės
Marijos Nekalto Prasidėjimo šventėje. Visa šv. Petro Bazilika buvo pilna aukščiausių
Bažnyčios ganytojų, pasaulio valstybių diplomatinių atstovų, kitų, nekatalikiškų bažnyčių
stebėtojų ir gausybės spaudos ir radijo žurnalistų bei korespondentų. Dalyvavo ir
Lietuvos Bažnyčios atstovas Kauno vyskupas Dr. Vincentas Brizgys, gyvenąs JAV, Lietuvos
atstovas prie Šventojo Sosto ministeris Stasys Girdvainis, ir trys atvykę iš Lietuvos
vyskupijų valdytojai: būtent, Kauno ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojas kan. Dr.
Juozapas Stankevičius, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kan. Česlovas Krivaitis
su kurijos kancleriu kun. Mažeika, ir Kaišiadorių vyskupijos valdytojas kan. Povilas
Bakšys.
Iškilmingas uždarymo posėdis prasidėjo šventomis mišiomis. Joms pasibaigus
į šv. Petro baziliką atvyko pats Šventais Tėvas Jonas XXIII. „Visuotinis Susirinkimas
savo tikrovėje – sakė Popiežius – yra tikėjimo į Dievą, paklusnumo Jo įstatymams ir
nuoširdaus ryžto pareiškimas, prisitaikant išpirkimo planui, pagal kurį „Žodis tapo
kūnu iš Mergelės Marijos“; o kadangi šiandien garbiname „nekaltąją iš Jesės šaknies
šakelę“ iš kurios yra išsiskleidusi gėlė, mūsų širdys prisipildo begaliniu džiaugsmu;
juo labiau, kad toji gėlė pasirodo Advento šviesoje.“
„Pirmoji sesija – tęsė
Jonas XXIII – tai lėta, rimta ir iškilminga įžanga į didįjį Visuotinio Susirinkimo
darbą, valingas nusiteikimas įeiti į pačią širdį ir esmę Viešpaties planų. Buvo reikalinga,
kad iš toli atvykę broliai, visi susibūrę aplink tą patį židinį, užmegztų didesnio
tarpusavio susipažinimo ryšius: reikėjo dėstyti atskirų asmenų patyrimus, kad būtų
pasikeista mintimis, jas apgalvojant našesniam sielovados tvarkymui bei atsižvelgiant
į įvairiausius apaštalavimo klimatus bei aplinkybes. Aišku, jog taip plačiai imant
dalykus, ne vienos dienos reikėjo, kad būtų susiderinta dėl kai kurių klausimų, kur
susidarė savaime suprantamų ir keblių skirtumų, kuriuos meilė padėjo išrišti; tai
Apvaizdos buvo norėta, kad išryškėtų tiesa ir kad pasaulio akivaizdoje būtų parodyta
šventa Dievo vaikų laisvė, kuri randasi Bažnyčioje.“
Popiežius Jonas XXIII
toliau kalbėjo apie visuotinio susirinkimo visokeriopus vaisius: „Vaisiai – sakė jis
– bus Katalikų Bažnyčiai; troškimai mūsų broliams, kuriems patinka naudoti Kristaus
vardą; naujos viltys daugybei tų, kurie priklauso senoms ir garbingoms kultūroms,
iš kurių krikščioniškoji šviesa nieko neatims, bet – kaip kitais atvejais yra įvykę
istorijoje būvyje – galės išvystyti našiausių religinio gajumo ir žmogiškos pažangos
daigų.“
Popiežius toliau aiškino, kaip visose Bažnyčios gyvenimo srityse ir
socialiniame vyksme Visuotinis Susirinkimas suteiks naujų impulsų. „Tas labai reikšmingas
tarpsnis – sakė Šv. Tėvas – matys Ganytojus, susivienijusius milžiniškomis pastangomis
skelbti sveiką mokslą ir pritaikinti jų pačių norimus nuostatus; į šį darbą bus kviečiama
bendradarbiauti diecezinė ir vienuolių dvasiškąja, religinės šeimos, katalikai pasauliečiai
su visais savo privalumais bei galimumais, kad Susirinkimo Tėvų veikla būtų atbaigta
džiaugsmingu ir ištikimu bendradarbiavimu.“
„Tuomet tikrai bus „naujos Sekminės“,
kurios išskleis žiedus tiek pačios Bažnyčios vidiniame turtingume, tiek jos motiniškame
plėtojimesi visose žmogiškos veiklos srityse; bus naujas Kristaus Karalystės žygis
pirmyn pasaulyje, vis kilnesniu ir labiau įtikinančiu būdu skelbiant džiaugsmingą
Atpirkimo naujieną, šviesiomis spalvomis pristatant Dievo pirmenybę, žmonių brolybę
meilėje, žadėtą žemėje ramybę geros valios žmonėms, susiderinant su dangiškąja valia.“
Baigęs
savo kalbą Šv. Tėvas giliai sujaudintas atsisveikino su visais Susirinkimo Tėvais
suteikdamas jiems visiems jų ganomiesiems savo Apaštališkąjį palaiminimą.