Antrasis Advento sekmadienis

Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą. (Lk 3, 1-6)

IŠTIESINTI KELIAI, mons. Adolfas Grušas

Tęsdami mūsų Advento kelionę, gyvendami laukimu ir ruošdami savo širdis Kalėdų džiaugsmui, šį sekmadienį Evangelijos skaitinyje girdime šventojo Luko pateikiamą konkrečią informaciją apie tai, kokiomis aplinkybėmis Jėzus, Dievo Sūnus, pradėjo savo viešąjį gyvenimą. Jėzus nėra simbolis, idėja, kažkieno galvoje gimęs sumanymas. Jėzus yra tikra istorinė asmenybė, Jo gyvenimas pagrindžiamas konkrečiais faktais. Kita vertus, žvelgiant tų pačių istorikų akimis, Jis yra paprastas žmogus, savotiškai u˛temdytas to meto galingųjų, apie kuriuos prirašyta žymiai daugiau, tačiau kaip tik Jis pakeitė pasaulio istoriją ir Jo karalystė – meilės, taikos ir širdžių karalystė – išlieka amžiams.

Dievo Sūnus tikrai atėjo į šį pasaulį ir atidavė save, įeidamas į to meto istorijos vyksmą. Tiberijus, Pilotas, Erodas Antipas… visi šie valdovai tampa žmogiško menkumo, kovų, galybės, istorinių pergalių ir nesėkmių įsikūnijimu. Vis dėlto, kaip sako mums Evangelija, Dievas vis tiek ateina į pasaulį, arba, geriau sakant, ateina kaip tik dėl to – kad pasaulį išgelbėtų nuo blogio. Tai vilties ir išganymo žinia, skirta visai žmonijai.

Dievas ateina gelbėti žmogaus tada, kai šis atsiduria sunkioje situacijoje. Dievas visuomet yra su mumis. Jis vaikščioja mūsų keliais ir įeina į mūsų gyvenimą. Tikrąją pasaulio istoriją kuria Viešpats. Mes nesunkiai galėtume papasakoti apie tuos atvejus, kai pasaulio valdovų galybė pasibaigia greitai, netikėtai ir netgi labai nešlovingai, tuo tarpu Viešpaties atėjimas atveria mūsų širdis vilčiai, paguodai, tikrųjų vertybių liudijimui. Daugybė kankinių, taipogi ir mūsų laikais, tikėjo, kad anksčiau ar vėliau, tačiau tikrai, kai tam bus laikas, Dievas pakeis istoriją, išgelbės savo vaikus, išgelbės visą žmoniją.

Prisimenant Dievo Sūnaus atėjimą drauge ypatingai kreipiamas dėmesys į Jo pirmtako, rengusio tautą Viešpaties atėjimui, Jono Krikštytojo darbus. Be tokio pasirengimo Dievas neateina į pasaulį, žmonės nepajėgia Jo susitikti, nepatiria malonės, nesugeba priimti viso jiems nešamo išganymo. šiuo atveju jau tenka kalbėti apie mus, dabar gyvenančius Viešpaties laukimu…

Jonas Krikštytojas šaukia: „Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas… visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą“. „Taisykite Viešpačiui kelią“ – tai tikrai stiprus ir gilus kvietimas, nuskambantis mums šį Advento sekmadienį.

Žinoma, nebūtume savimi, jei iškart mūsų širdyse nekiltų begalė klausimų. „Ką reiškia, taisyti Viešpačiui kelią?“: kaip galiu parengti tą kelią savo širdyje, savo gyvenime, eiti pasitikti Viešpaties ir Jį priimti? „Ištiesinti Jam takus“: kiek manyje yra nevykusių dalykų, pasaulietiškų minčių, netinkamo elgesio, kurį turėčiau iškelti į dienos šviesą ir parodyti Viešpačiui? „Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas“: kuo užpildyti savo gyvenimo tuštumą, daugybės nereikšmingų darbų tuštumą, kaip atsiverti Dievui, kad nelikčiau savo menkumo bedugnėje? „Kiekvienas kalnas ir kalnelis tebūna nulygintas“: kaip sumažinti išdidumo, egoizmo, siekio iškilti virš kitų, žmogiškos puikybės naštą ir priimti Jėzaus, romaus ir nuolankiaširdžio, dvasią?

Jėzui svarbi mūsų širdis. Joje privalome parengti Jam kelią, numaldyti tuštumą, keistis, atsiversti. Gyvendami tikėjimu, melsdamiesi, rimtai įsipareigodami pakeisti mūsų gyvenime trukdančius dalykus, mes galime gyventi Viešpaties laukimu, patirti Jo malonę, Jo džiaugsmą, Jo išgelbėjimą. Todėl girdėdami žodžius apie kelio parengimą Viešpačiui, mes turime suvokti, kad irgi, taip, kaip Jonas Krikštytojas, esame šaukiami padėti kitiems žmonėms Dievo ieškojime, padėti Jį susitikti ir priimti. Žmonėms labai reikia Dievo, ypač šiais laikais, ir nors jie dažnai garsiai to neišsako, tačiau nesunku pastebėti, kiek pasaulyje sutinkame nepaguosto ilgesio ir nevilties. Visos problemos ir pasaulyje regimas blogis yra ženklai, kad esame labai toli nuo Viešpaties. Kaip tik todėl visi krikščionys, dvasininkai ir pasauliečiai, turėtų jausti pareigą daryti visa, kas įmanoma, kad tik kiti žmonės įtikėtų, gyventų malda, rastų Viešpatyje šviesą, galybę, gyvenimo prasmę, galėtų gyventi Dievo ir artimo meile, nes tai tikrai nuostabios ir aiškiai suprantamos vertybės.

Be abejo, klystume manydami, kad mūsų pašaukimas – tik vadovauti kitiems. Tik tas, kuris savo širdyje ištiesina kelius Dievui, gali tinkamai paliudyti Jo meilę, suvokęs tai, kas iš tiesų yra vertingiausia. Gaila tik, kad tokių liudijimų vis pristinga.

Kasmet leidžiamės į Advento kelionę ir ateiname į Kalėdų džiaugsmą. Neaišku tiktai, ar tas džiaugsmas yra Dievo artuma, ar vien proga užsimiršti ir kažkiek pailsėti nuo šio gyvenimo rūpesčių…