Pirmasis Advento sekmadienis

„Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.

Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“. (Lk 21, 25-28. 34-36)

VIEŠPATS, KURIS ATEINA, mons. Adolfas Grušas:

Advento laiką - naujuosius liturginius metus Bažnyčia pradeda, eidama pasitikti ateinančio Kristaus. Mišių skaitiniuose žmogaus gyvenimas, tikinčiojo tikėjimas kreipiami į didingesnį egzistencinį išmatavimą – amžinybę. Mums primenama, kad, pasibaigus žemiškajam gyvenimui, lygiai, kaip ir laikų pabaigoje, ateis Kristus „su didžia galybe ir garbe“. Evangelijos skaitinyje žmogaus skausmas ir pasaulio drama vaizduojami, kaip sunkūs ir šiurpą keliantys išmėginimai, tačiau aiškiai sakoma, kad viskas eina ne į pabaigą, bet į pavasarį, į vasarą, brandą, pilnatvę. Kaip tik taip galėtume pavadinti amžinąjį žmogaus gyvenimą ir amžinąją visuotinę Kristaus karalystę.

Yra tekę girdėti vieno tikrai nuoširdaus tikinčio žmogaus, gero šeimos tėvo liudijimą, kuris tikrai padarė įspūdį. Jis sakė: „Jei šiandien ateitų Kristus manęs pasiimti, bėgčiau pas Jį, išskėtęs rankas, apimtas begalinio džiaugsmo“. Sakyčiau, kad bent jau Advento metu mums tiktų taip pat panašiai įsijausti, nes šiuo metu kaip tik ir yra kalbama apie Kristaus atėjimą. „Šiandien pas mane ateina Kristus, Jis gyvena su manimi, todėl džiugiai bėgu pas Jį, plačiai išskėtęs rankas ir gyvenu su Juo“.

Jei sugebame išlaikyti tokį santykį su Kristumi, kaip draugu ir mūsų gyvenimo Gelbėtoju, tada galime būti tikri, kad sugebėsime tinkamai praleisti ir Advento metą, kuomet esame raginami priimti Kūdikiu ir Gelbėtoju tapusio Jėzaus malonę. Ja mes mokomės gyventi kasdien, „laukdami Jo ateinant“, budėdami, melsdamiesi, mylėdami.

Tradiciškai apie Adventą esame įpratę galvoti, kaip apie susikaupimo ir atgailos laiką. Žinoma, prie to prisideda ir vis trumpėjančios dienos, ir būtinybė pasirengti Viešpaties Gimimo iškilmėms, tačiau šio sekmadienio skaitiniuose pagrindinė skambanti žinia, nežiūrint baugių pasakojimų, yra ne liūdesys, ne svarstymai apie gyvenimo sunkumus ar baimė dėl pasaulį ištiksiančių nelaimių. Vienintelis dalykas, kurį galime ir privalome išgirsti Jėzaus žodžiuose, yra viltis: „Atsibuskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“. Viešpats aiškiai sako, kad įvyks daug dalykų, tačiau visa tai nereiškia pabaigos, nes tik Jis vienas yra Pradžia ir Pabaiga.

Žinoma, Dievas savo planus gali įvykdyti ir be mūsų, tačiau ir mes esame Jo planuose, todėl Jis ir kreipiasi į savo mokinius, liepdamas jiems budėti. Jei nebudėsime, nebūsime atidūs Dievo valios ženklams, nebūsime pasirengę Dievo Sūnaus atėjimui, negalėsime būti jo išganymo dalininkais. Mums visiems gresia pavojus nerimtai pažvelgti į Jėzaus žodžius, užmigdyti savo sąžinę ir užtemdyti širdį, visą savo dėmesį atkreipiant tik į žemiškus reikalus.

Kad sugebėtume būti budrūs ir pasirengę Dievo atėjimui, kuris gali įvykti ir nuolat vyksta mūsų gyvenime įvairiais būdais, yra vienintelis tikras būdas: gyventi malda. Evangelistas Lukas vienintelis, aprašydamas Jėzaus raginimus budėti, prideda taip pat ir patarimą melstis: „Budėkite ir melskitės“. Malda apvalo žmogaus žvilgsnį, padėdama jam atpažinti laiko ženklus, pagelbsti, vertinant visus žmogiško gyvenimo įvykius Dievo šviesoje. Tokiu būdu ir šiais laikais, kai regime daugybės mitų ir žmonių susikurtų iliuzijų žlugimą, tikinčiajam Dievas išlieka tikra priebėga ir išsigelbėjimu. Tikinčiojo gyvenimą Kristus ir toliau apšviečia savo jėga, džiaugsmu ir viltimi.

Mes neturime nieko bijoti ar dėl ko nors pulti į neviltį. Jei tikrai nuoširdžiai tikime, kiekviename, džiugiame, liūdname ar net dramatiškame įvykyje mokėsime įžvelgti jame esančią išganymo žinią. Malda padeda nugalėti baimę ir pasirodyti „stovint“ ˇmogaus Sūnaus akivaizdoje. Tas žodis ‚stovint“ reiškia elgesį tikinčiojo, kuris be baimės laukia savo Viešpaties: stovime ne tam, kad esant pavojui galėtume pabėgti, bet kad artintumės prie Viešpaties, kuris jau yra atėjęs, ateina ir dar ateis.

Neveltui Išganytojas savo pamokymus pabaigė žodžiais: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Ir šiandien, dabar, Viešpats yra kartu su mumis…