Tikrieji taikos darbininkai – premija jėzuitui Francisko de Roux

„Chiraco fundacija“ Prancūzijoje 2012 metų premiją už konfliktų prevenciją įteikė jėzuitui iš Kolumbijos Francisko de Roux. Tai jau ne pirmas toks apdovanojimas. T. Francisko de Roux, paprastai vadinamas „Paco“, yra iš tiesų herojiškas taikdario pavyzdys ekstremalaus smurto, nesaugumo ir skurdo aplinkybėse.

Sulaukusį 69 metų, tėvą Paco broliai jėzuitai apibūdina, kaip „iki persistengimo kuklų“ ir ramų žmogų, kurio viduje, tačiau, slypi plieninė valia ir drąsa. Tokių savybių reikia žmogui, kuris ilgus metus gina žmogaus teises ir vardina neteisybes pilietinio karo varginamoje Kolumbijoje, atlaikydamas grasinimus, bendražygių žmogžudystes, spaudimą iš visų pusių. Neatsitiktinai jėzuitas Chiraco premiją pakomentavo taip: „ši premija, kaip ir kitos, yra nuopelnas tų vyrų ir moterų, kurie atidavė gyvybę už taiką Kolumbijoje ir su kuriais man teko privilegija kartu eiti. Jei sutinku ją priimti, tai dėl jų, ji yra jiems“.

Įstojęs į jėzuitus 16-os metų ir užbaigęs pirmines filosofijos bei teologijos studijas, Francisko de Roux buvo vyresniųjų pasiųstas į Bogotos lūšnynus. „Varganame kvartalo gyvenime supratau, kad be teologijos, kurios reikia tampant kunigu, privalau studijuoti ekonomiką, kad iš tikro galėčiau kovoti prieš socialinį neteisingumą. Tačiau po septynerių metų studijų supratau, kad žmogiškos problemos yra daug gilesnės ir sudėtingesnės, nei tai, ko mokoma ekonomikoje“, pasakoja jėzuitas, 1980 metais apsigynęs ekonomikos daktaro laipsnį Paryžiaus Sorbonos universitete, o kitais metais magistro laipsnį Londono ekonomikos mokykloje, dviejuose žinomuose Europos universitetuose. Vėliau, grįžęs į Kolumbiją, pradėjo dirbti, po to ir vadovauti jėzuitų socialinių tyrimų centrui Bogotoje. Nepaisant intelektualinės ir akademinės veiklos, liko gyventi viename skurdžiame darbininkų kvartale Bogotoje, norėdamas būti arti vargstančių.

1995 metais Francisko de Roux pasiryžo dar vienam gyvenimo posūkiui: išvyko į Paz del Magdalena Medio regioną, vieną iš neramiausių šalyje, nuolatinių kruvinų susirėmimų tarp sukilėlių, kariuomenės, paramilitarinių grupuočių teatrą. Būtent čia jėzuitas pradėjo savo programą vystymuisi.

Jo darbo sąlygas gerai iliustruoja vienas 2006 metų interviu. Tuosyk t. de Roux pasakojo: „Visi čia – vyriausybė, paramilitarinės grupės, žemės savininkai ir sukilėliai mano, jog vienintelė išeitis yra karas. Mes, iš kitos pusės, bandome keisti institucijas ir įstatymus. Visi sutinkame, kad Kolumbijai reikia struktūrinių pokyčių, tačiau kai kurie iš mūsų nemano, kad karas ar terorizmas atneš taiką. (...) Bandome žmonėms dalyvauti savo šalies atstatyme. Vienintelis kelias atstatyti mūsų sudaužytą kraštą yra per jo žmones. Nelaukiame kelių dešimtmečių, kol ateis taika. Mes pradedame dabar nuo savęs. Pradėjome taikos pokalbius, derybas ir žemės ūkio programas. Kalbamės su sukilėliais, kareiviais, kovotojais ir tarptautinėm bendruomenėm, vildamiesi taikos. Mūsų darbas dėl vystymosi reiškia pagarbą žmogaus orumui ir teisėms. Projektai atskleidžia struktūrinį neteisingumą. Mes tai rodome ir bandome ieškoti išeičių“.

Tęsė jėzuitas: „Kai turime problemų su sukilėliais ar kareiviais, grasinimų mirtimi iš paramilitarinių grupių, žmonės mums siūlo išvykti, tačiau aš lieku ir tai priimu kaip kvietimą kalbėtis, tada einu su jais susitikti ir ieškoti supratimo. (...) 23 mūsų projektuose dirbę žmonės buvo nužudyti. Kovotojai nužudė fantastišką moterį, vienos mūsų komandos koordinatorę. Atradome jos kūną. Jis buvo be rankų, kojų ir galvos. Žinia buvo aiški – greitai dinkit iš čia! Visiems mums buvo iš tiesų sunku. Tad nuėjau susitikti su kovotojų lyderiu, atsakingu už jos mirtį. Jam pasakiau, kad manau, jog jis galvoja, kad daro tai, kas jo supratimu geriausia Kolumbijai. Tada paprašiau suprasti, kad aš darau tai, ką manau esant geriausio, tik be ginklų ir be karo. Šiuo požiūriu nesutinku su juo, nes karas gimto milžiniškų sunkumų žmonėms. Sukilėlis man atsakė, kad moteris buvo teisininkė ir kėlė bylas prieš juos . Tai buvo karo veiksmas prieš juos, tad jie turėjo nužudyti priešą. (...) Kita proga sukilėliai paskelbė man teismą, nes kalbu prieš juos. Tą dieną iš tiesų galvojau, kad būsiu nužudytas. Tačiau kalbėjau su jais ir tarp mūsų atsirado kiek daugiau pasitikėjimo“.

„Niekas iš mūsų Kolumbijoje neturi laisvės nuo karo. Kenčiame visi, darome kažką ar nieko nedarome. Mes dirbame su visais – kovotojais, sukilėliais, kareiviais, vyriausybe. Tai milžiniškas projektas ir labai komplikuotas. Bet turime veikti ir bandyti sustabdyti prievartą. (…) Per mūsų programą patys žmonės palengva imasi iniciatyvos. Pradėjome kurti tai, ką vadiname „humanitarinėmis erdvėmis“, kuriose stengiamės apsaugoti gyvybę, orumą, dalinti žemę, versti valdžią prisiimti atsakomybę. Tarp žmonių atsiranda naujas ryžtas ir pasitikėjimas, net ir grasinimų mirtimi akivaizdoje. Per daug metų sukilėliai ir kovotojai pradėjo suprasti, kad prievarta nėra kelias“. (Vatikano radijas)