Bendroji trečiadienio audiencija. Tikėjimo protingumas

Bendrąją trečiadienio audienciją Benediktas XVI pradėjo priminimu apie Tikėjimo metų lūkesčius. „Nešamės savo širdyse viltį atskleisti kiek džiaugsmo yra tikėjime ir atrasti entuziazmą perduoti visiems tikėjimo tiesas. Šios tiesos nėra tik paprasta žinia, paprasta informacija apie Dievą. Jos išreiškia susitikimo su Dievu įvykį, gelbstintį ir išlaisvinantį susitikimą, kuris įgyvendina giliausius žmogaus lūkesčius, jo taikos, brolystės ir meilės troškimus. Tikėjimas atskleidžia, kad susitikimas su Dievu įvertina, aukština, tobulina visa tai, kas gražaus ir gero yra žmoguje. Dievui save apreiškiant ir leidžiant save pažinti, žmogus pamato kas yra Dievas, per tai atskleidžia save patį, savo kilmę, likimą, žmogaus gyvenimo didingumą ir orumą“.

„Tikėjimas, - tęsė popiežius, - leidžia autentišką Dievo pažinimą, apimantį visą žmogaus asmenį: šis žinojimas teikia kvapą visam gyvenimui, naują egzistavimo skonį, džiaugsmingą būdą būti pasaulyje. Tikėjimas išreiškia save per savęs dovaną kitiems, brolybėje, kuri daro solidariais, galinčiais mylėti, įveikiant liūdinančią vienatvę. Dievo pažinimas per tikėjimą nėra vien intelektinis, tačiau gyvybinis. Tai Dievo-Meilės pažinimas. Dievo meilė leidžia regėti, atveria akis, leidžia pažinti visą tikrovę, ne tik siauras individualizmo ir subjektyvizmo perspektyvas, supainiojančias sąžines. Todėl Dievo pažinimas yra tikėjimo patirtis ir, tuo pat metu, apima intelektualinį bei moralinį kelią: gelmėje paliesti Jėzaus Dvasios mumyse, įveikiam savųjų egoizmų horizontus ir atsiveriame tikrosioms egzistencijos vertybėms“.

Pagrindinė bendrosios trečiadienio katechezės tema buvo tikėjimo į Dievą protingumas. Pasak popiežiaus, katalikiška tradicija nuo pat pradžių atmetė taip vadinamąjį fideizmą, kuris yra valia tikėti prieš protą. „Credo quia absurdum – tikiu, nes absurdiška“ nėra formulė, kuri išreiškia katalikišką tikėjimą. Dievas nėra absurdas, tačiau yra slėpinys. Slėpinys, savo ruožtu, nėra iracionalus, tačiau perpildytas prasmės, reikšmės, tiesos. Jei, žvelgdamas į slėpinį, protas mato tamsą, tai ne todėl, kad slėpinyje nėra šviesos, greičiau jos yra per daug. Panašiai, kai žmogaus akys nukrypsta į saulę, akyse mirguliuoja, užtemsta. Tačiau kas pasakytų, kad saulė nėra šviesi ar šviesos šaltinis? Tikėjimas leidžia žvelgti į „saulę“ Dievą, nes jo apsireiškimo priėmimas visą šviesą gauna iš Dievo slėpinio, pripažįstant didįjį stebuklą: Dievas prisiartino prie žmogaus.

Tuo pat metu Dievas savąja malone apšviečia protą, jam atveria naujus horizontus, nepamatuojamus ir begalinius. Todėl tikėjimas visada stimuliuoja be paliovos ieškoti, niekada nesustoti ir nenurimti atskleidžiant tiesą ir tikrovę. Yra klaidingas kai kurių dabartinių mąstytojų nusistatymas, kad žmogaus protas yra tarsi blokuojamas tikėjimo dogmų. Tiesa yra visai priešinga, kaip parodė didieji katalikiškos tradicijos mąstytojai. Šventasis Augustinas, prieš savo atsivertimą nerimastingai ieškojo tiesos visose prieinamose filosofijose ir visos buvo nepakankamos. Šis sunkus racionalus ieškojimas buvo reikšminga pedagogika susitikime su Kristaus Tiesa. „Suprask, kad tikėtum ir tikėk, kad suprastum“, sako jis. Intelektas ir tikėjimas, priešais dieviškąjį Apreiškimą, nėra svetimi ar antagonistai, tačiau sąlygos suprasti jo prasmę, autentišką žinią.

Katalikiškas tikėjimas yra protingas ir pasitiki žmogaus protu. Vatikano II Susirinkimas buvo įsitikinęs, kad žmogaus protas yra pajėgus pažinti Dievą per kūriniją, nors tik per tikėjimą galima pažinti lengvai, be klaidų tiesas apie Dievą, dėka malonės. Nenumaldomame tiesos troškime, tik harmoningas santykis tarp tikėjimo ir proto yra teisingas kelias link Dievo ir savęs pilno atbaigimo.

Ši doktrina yra lengvai atpažįstama ir Naujajame Testamente, sakė popiežius, citavęs apaštalą Paulių ir Petrą. Tiesa, kad krikščioniška žinia yra skandalinga, tačiau ji turi gilią vidinę logiką, matomą tikėjimo šviesoje.

Ant šių vaisingo mazgo tarp „pažinti“ ir „tikėti“ prielaidų remiasi ir geras santykis tarp mokslo bei tikėjimo. Moksliniai tyrimai teikia vis naujas žinias apie žmogų ir visatą. Tikrasis žmonijos gėris, pažįstamas tikėjime, atveria horizontą, kuriame turi būti ieškoma atradimų. Pavyzdžiui, reikia drąsinti tyrimus, kurie tarnauja gyvybei arba nukreipti prieš ligas. Svarbūs tyrimai apie mūsų planetos ir visatos paslaptis, suprantant, kad žmogus yra kūrinijos viršūnėje ne tam, kad ją išnaudotų, bet kad globotų ir padarytų gyvenama. Tikėjimas, išgyvenamas realiai, nekonfliktuoja su mokslu, bet greičiau bendradarbiauja su juo, pasiūlydamas kriterijus dėl visų gėrio ir prašydamas atsisakyti tik tokių bandymų, kurie – oponuodami pirminiam Dievo sumanymui – gali lemti pasekmes, kurios atsisuks prieš patį žmogų. Ir dėl to yra protinga tikėti: jei mokslas yra vertingas tikėjimo sąjungininkas Dievo plano visatoje supratimui, tikėjimas leidžia moksliniam progresui realizuotis dėl žmogaus gėrio ir tiesos, išlikdamas ištikimu tam pačiam planui.

Melskimės, kad visi Kristuje atrastų egzistencijos prasmę ir tikros laisvės pamatą: be Dievo žmogus pasimeta. Yra protinga tikėti, tai lemia mūsų egzistenciją. Verta viską atiduoti dėl Kristaus, kuris vienas patenkina tiesos ir gėrio troškimus, įsišaknijusius kiekvieno žmogaus sieloje: dabar, praeinančiame laike ir palaimintosios Amžinybės nesibaigiančioje dienoje. (Vatikano radijas)