Tikėjimo metai: Šventoji Žemė ir tikėjimo istorijos geografija

Tikėjimas kartais gali būti gundomas nevilties. Tačiau kaip tik sunkmečiai paryškina, kad tikėjimas priklauso ne nuo pastangų, o yra malonė, kurią suteikia Viešpats Dievas. Tikėjimas, kurio ieškome, yra malonė. Jos reikia siekti visur, taip pat ten, kur mirtis, kraujo liejimas, priverstinė migracija, persekiojimai. Reikia melstis, kad prisikėlęs Viešpats sustiprintų tikėjimą. Reikia ugdyti paprastus eilinio krikščioniškojo gyvenimo veiksmus: pastoviai priimti sakramentus, dalyvauti Mišiose ir tarp-apeiginėse pamaldose, skaityti katekizmą, dalyvauti atlaiduose, melstis šventovėse, - priminė Tikėjimo metams skirtame laiške Šventosios Žemės ganytojai.

Vyskupai pripažino, kad Tikėjimo metų šventimas šioje tikėjimo istorijos geografinėje vietoje įgyja savitų bruožų; iš jos kilo didžiulė gausybė Šventojo Rašto puslapiuose minimų tikėjimo liudytojų; joje per Sekmines užgimė pati Bažnyčia. Jeruzalės Motina Bažnyčia, Apaštalų tikėjimo sergėtoja, yra mūsų Bažnyčia; ji per amžius davė ir dabar duoda šviesių tikėjimo pavyzdžių.

Ganytojai be kitų tikėjimo pavyzdžių paminėjo jauną arabę Mariam Baouardy iš Galilėjos, basųjų karmeličių vienuolę Nukryžiuoto Jėzaus Mariją, kuri mirė Betliejuje būdama tik 33 metų. Beatifikacijos iškilmėje 1983 metais popiežius Jonas Paulius II kalbėjo apie vienuolės nepaprastą dvasinį grožį, kuris yra dovana visuotinei Bažnyčiai: Jos meilė Kristui buvo stipri kaip mirtis, sunkiausi išbandymai jos neužgesino, o atvirkščiai - dar labiau nuskaistino ir sutvirtino. Ji vardan šios meilės atidavė viską ir buvo iškelta į Altorių garbę. Palaimintoji Nukryžiuoto Jėzaus Marija Mariam Baouardy primena, jog pašaukimas į šventumą yra amžinasis Dievo planas žmonijai. (Vatikano radijas)