Popiežiaus bendroji audiencija. Dievo troškimas.

Tęsdamas Tikėjimo metų proga pradėtą katechezę, šio trečiadienio bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie žmogui būdingą Dievo troškimą. Apie šį vieną svarbiausių žmogiškosios ir krikščioniškosios patirties aspektų kalbama ir pačioje Katalikų Bažnyčios katekizmo pradžioje: „Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus yra sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško“ (27).

Pasak Popiežiaus, nors šiam tvirtinimui taip pat ir šiandien daugumoje kultūrinių kontekstų iš esmės pritariama, sekuliarizuotoje Vakarų kultūroje jis gali nuskambėti kaip provokacija. Daugelis mūsų amžininkų tvirtina, kad jie tokio troškimo tikrai nejaučia, kad jie šitiems dalykams abejingi ir išvis tai jiems neįdomu. Tačiau iš tiesų, - sakė popiežius Benediktas, - tai, ką mes pavadinome „Dievo troškimu“, taip pat ir šiandieninis žmogus įvairiais būdais savo širdyje jaučia. Žmogaus troškimai paprastai nukreipti į konkrečias vertybes, nebūtinai dvasines, tačiau visuomet kyla ir klausimas kas iš tiesų yra gera ir vertinga, o tai reiškia, kad susiduriama su dalykais, kurie nuo žmogaus nepriklauso, kurių žmogus pats negali sukurti, bet juos privalo pripažinti. Tad kas gi gali pasotinti žmogaus troškimus?

Enciklikoje „Deus caritas est“, - sakė Popiežius, - bandžiau pasekti kaip šis dinamizmas pasireiškia žmogiškojoje meilės patirtyje, kuri dabartiniais laikais labai dažnai suvokiama kaip ekstazės momentas, kaip išėjimas iš savęs, kaip ta akimirka, kai žmogus pajunta, kad jo troškimai didesnį už jį patį. Meilėje vyrai ir moterys vienas kito dėka naujai patiria gyvenimo ir juos supančios tikrovės grožį ir didingumą. Mylintis žmogus trokšta ne savo, bet mylimojo gerovės, nori ne pats būti centre, bet tarnauti. Meilė – tai mūsų troškimų ir norų sutaurinimas. Jo reikalauja pats gėris, kurio linkima kitam žmogui. Panašiai yra su kitomis žmogaus patirties rūšimis – draugyste, grožio išgyvenimu, troškimu žinoti. Kiekvienas žmogaus patirtas gėris kreipia jo dėmesį į paties žmogaus slėpinį. Kiekvienas troškimas, kurį žmogus jaučia savo širdyje, yra aidas to fundamentalaus troškimo, kurio jis nesugeba pats pasotinti.

Žinoma, - pastebėjo popiežius Benediktas, - nuo šio paslaptingo troškimo neįmanoma tiesiai pereiti prie tikėjimo. Žmogus suvokia kas jo nepasotina, tačiau nesugeba apibrėžti to, ko jis trokšta ir kas jį padarytų visiškai laimingą, to, ko jis ilgisi savo širdyje. Neįmanoma Dievo pažinti remiantis vien tik šituo žmogaus troškimu. Žmogus siekia Absoliuto, tačiau savo paieškose jis juda pirmyn labai mažais ir netvirtais žingsniais. Vis dėlto, šita troškimo patirtis, šita „nerami širdis“, kaip sakė šv. Augustinas, yra labai svarbi. Tai liudija, kad žmogus savo viduje yra „religinga būtybė“.

Dėl to pagrįstai galime manyti, kad ir šiais laikais, iš pirmo žvilgsnio tokiais priešiškais bet kam kas transcendentiška, įmanomas religinis gyvenimo prasmės suvokimas, liudijantis, kad tikėjimo dovana nėra absurdiška ar iracionali. Reikia lavinti mūsų troškimus. Tam tikra troškimų pedagogika galėtų būti naudinga ir tiems, kas dar netiki, ir tiems kas jau gavo tikėjimo dovaną.

Šią pedagogiką turėtų sudaryti du elementai. Pirmiausia reikia iš naujo mokytis džiaugtis gyvenimu. Ne visi džiaugsmai turi vienodą poveikį: vieni palieka teigiamus pėdsakus, sutaurina sielą, padaro mus veiklesniais ir dosnesniais; kiti, po pradinio blizgesio, nuvilia ir palieka kartumą, nepasitenkinimą ir tuštumos jausmą. Reikia nuo pat vaikystės mokytis džiaugtis gyvenimu visose jo srityse – šeimoje, draugystėje, solidarume su kenčiančiais, savęs išsižadėjime ir tarnavime kitiems, meilėje pažinimui, menui, gamtos grožiui. Visa tai reiškia, jog turime lavinti savo vidinį skonį ir gaminti antikūnius, prieš šiandien visur paplitusi lėkštumą ir visko banalizavimą. Antrasis aspektas, neatsiliekantis nuo pirmojo, tai būtinumas nesitenkinti tik tuo, kas jau pasiekta. Šitaip išmoksime trokšti to gėrio, kurio patys negalime susikurti ir vien savo jėgomis negalime pasiekti ir nebijosime nei vargų, nei tų kliūčių, kurių priežastis yra mūsų nuodėmės.

Taip pat neturime užmiršti, - sakė Popiežius baigdamas savo katechezę, - kad šitoks troškimų dinamizmas visada atviras išganymui. Net ir tuomet kai keliaujama klystkeliais, kai vaikomasi dirbtinių rojų, net ir nuodėmės prarajoje, žmoguje neužgęsta ta kibirkštis, kurios dėka jis sugeba atpažinti tikrą gėrį, juo džiaugtis. Juk visiems mums reikia eiti troškimų apvalymo ir pagydymo keliu. Visi esame piligrimai, keliaujantys į dangiškąją tėvynę, į tą tikrą ir amžiną gėrį, kurio nieks negalės iš mūsų atimti. (Vatikano radijas)