Gimdytojai turi teisę vadintis „mama“ ir „tėčiu“. Prancūzijos vyskupų plenarinė sesija

Šeštadienį prasidėjusioje Prancūzijos vyskupų konferencijos plenarinėje rudens sesijoje daug klausimų, tačiau kardinolas André Vingt-Trois, Paryžiaus arkivyskupas ir Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas, išryškino tris temas: Vatikano II Susirinkimo atidarymo jubiliejų, vyskupų sinodą naujajam evangelizavimui ir radikalias visuomenės reformas, kurių žada imtis naujoji Prancūzijos vyriausybė.

Vatikano II Susirinkimas, sakė kardinolas Vingt-Trois, nėra mūsų praeityje, tačiau mūsų ateityje. Taip, Susirinkimo darbai ir diskusijos jau pasibaigė. Tačiau šis Susirinkimas, kaip ir kiti ekumeniniai Susirinkimai Bažnyčios istorijoje, yra ateityje savo vaisiais.

Paminėjome Susirinkimo atidarymo 50 metų jubiliejų ne kaip istorikai, aprašę nepaprastą prieš penkiasdešimt metų įvykusį įvykį. Nesame nostalgiški Susirinkimo sergėtojai, iš visų jėgų besistengiantys išlaikyti savo jaunystės atsiminimus. Priešingai, jubiliejaus minėjimas yra tolygus klausimui kaip aktualizuoti Susirinkimo vaisius šiandienos Bažnyčios gyvenime ir misijoje, kaip juos duoti visiems Bažnyčios nariams, ne tik egzegetams, teologams, eruditams, dvasininkams.

Šis klausimas tuo pat metu yra klausimas apie naująjį evangelizavimą: kaip sužadinti gyvą tikėjimą tuose Bažnyčios nariuose, kurie yra nutolę ir tapę abejingais? Būtent daugumos abejingumas, o ne mažumos karingumas Bažnyčios atžvilgiu yra didžiausias iššūkis naujajam evangelizavimui. Yra daug žmonių, kurie krikščionybės visai nepažįsta arba pažįsta tik iš karikatūrų.

Itin daug dėmesio kardinolas Vingt-Trois skyrė santuokos, švietimo ir gyvybės klausimams. Pasak jo, ekonominė krizė dar labiau išryškino trapų visuomenės socialinį audinį.

Šiame nerimą keliančiame kontekste vyriausybė nori skubiai padaryti teisės keitimus, kurie radikaliai keis mūsų visuomenę steigiančius socialinius santykius. Tokio mąsto pokyčiai turėtų būti lydimi nacionalinių debatų, kaip ir bioetikos įstatymo atveju, o ne kelių apklausų ir interesų grupių spaudimo.

Priešingai, nei teigiama, pabrėžė Paryžiaus arkivyskupas, santuokos homoseksualiems asmenims projektas nėra paprasčiausiai dosnus institucijos atvėrimas naujoms piliečių kategorijoms. Tai yra santuokos perkeitimas, kuris palies visus. Tai nebus „santuoka visiems“, bet kelių santuoka, primesta visiems. Tokios santuokos pasekmės civilinei būklei yra iškalbios. Ar kas paklausė piliečių, ar jie sutinka nebebūti tėvu ir mama savo vaikui, ir tapti abstrakčiu „tėvu A“ ir „tėvu B“?

Pamatinis klausimas yra šis: pagarba žmogiškos egzistencijos lytiškumo tikrovei ir jos vietai visuomenėje. Ar galima šeimai ir santuokai primesti žmogaus viziją, kurioje ignoruojamas lytinis skirtingumas?

Ką galima daryti, ką reikia daryti? Bažnyčios ganytojai turi kiek įmanoma aiškiau išsklaidyti neaiškumus ir šviesti sąžines. Vyskupai taip pat turi drąsiai kreiptis į politikus, nes čia kalbama ne šiaip apie paprastą politinę permainą.

Kviečiame krikščionis ir tuos, kurių pažiūros šiuo klausimu sutampa, naudotis demokratinėmis išraiškos priemonėmis ir išsakyti savo požiūrį politikams, - ragino ganytojas.

Reikia labai aiškiai pabrėžti, kad čia nėra ginamos vienos kurios konfesijos privilegijos. Kalbame apie tai, ką manome esant visų gėriu. Todėl neakcentuojamas santuokos sakramentas, kuris yra pašaukimas, tačiau socialinė santuokos funkcija, kuri nepriklauso nuo jokios religijos.

Kardinolas Vingt-Trois taip pat kalbėjo apie pagarbos žmogaus gyvybei principą ir apie tai, kad joks žmogus negali disponuoti kito žmogaus gyvybe. Pagarba žmogaus gyvybei, nežudymas, turi būti absoliutus imperatyvas, už kurį atsakingas kiekvienas žmogus ir visuomenė. Atsisakius šio principo visuomenę užvaldytų įtarumo ir skausmingumo dinamika. Kas nuspręs, kiek galiu gyventi, iki kokio neįgalumo, nepatogumo kitiems ir išlaidų laipsnio? (Vatikano radijas)