Mirusių tikinčiųjų minėjimas – Vėlinės

Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“. (Jn 11, 20-27)

GYVENIMAS, KURIS NESIBAIGIA, Mons. Adolfas Grušas

Tokią dieną, kaip šiandien, mūsų širdį užplūsta liūdnumas, melancholija ir ilgesys. Rudens dienos dažnai būna lietingos, šaltos ir debesuotos, ir visa tai dar labiau prisideda prie egzistencinės nevilties jausmo, taip derančio su mūsų dvasios nuotaikomis, kai susimąstome apie mirties ir būties prasmę…

Iš tiesų, visų tikinčių mirusiųjų atminimo diena yra ne vien išskirtinė proga pasimelsti už juos, padėti ant mums brangių mirusiųjų kapų gėlių puokštę ar užžiebti žvakutę, ką taip dažnai pamirštame ištisus metus. Žinoma, mirusiesiems reikalingos mūsų maldos, tačiau dar labiau maldos reikia mums, todėl neveltui sakoma, kad ir mūsų mirusieji meldžiasi už mus. Mirusiųjų pagerbimo diena – tai drauge ir proga kiekvienam iš mūsų susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę, vertinant ją iš žemiškosios mūsų egzistencijos pabaigos taško. Mūsų laikais stengiamasi išvengti minčių apie mirtį, mėginant tai pridengti kvailokomis siautulį žadinančiomis šventėmis ar magiškais veiksmais, kurie iš tiesų yra nieko verti. Be abejo, geriau mąstyti apie gyvenimą, negu apie mirtį, tačiau, kai turime galimybę įvertinti savo žemiškojo gyvenimo prasmę, tikrai neturėtume to šalintis.

Nors ir nelabai noriai tai pripažįstame, visi gerai žinome, kad gyvenimas savaime mums tarsi sprūsta iš rankų, sprūsta tas laikas, kuris mums buvo dovanotas mūsų gimimo dieną. Tai laikas, kuris praeina, ir, laimei, ar, deja, jau nebegrįš atgal. Dailininkai dažnai mirtį simboliškai vaizduoja laikančią rankoje vandens laikrodį, kaip ženklą, kad laikas ir mirtis yra neišvengiamai tarpusavyje susiję. Laikas įvertina kiekvieną dalyką, kiekvieną mūsų poelgį ir kiekvieną žingsnį, ir mūsų nueitą kelią kažkada taip pat kasmet lapkričio 2 dieną prisimins kiti žmonės.

Vis tiktai ne vien tik kitų žmonių mirties prisiminimas mus verčia mąstyti apie savo gyvenimo žemėje laikinumą. Galime kalbėti apie daugybę kasdieninių mažų ir didelių mirčių, suteikiančių prasmę mūsų ribotumui: tai, ko netenkame, ar ką praranda kiti žmonės, supantys mus. Tai irgi proga, verčianti kuo geriau pragyventi savo gyvenimą.

Tokių asmeninių mirčių savo žemiškoje kelionėje patiriame tikrai daug, ir šiuo atveju, aišku, kalbu ne apie gyvenimo pabaigą, bet, kartais netikėtą ir nelauktą ir todėl dar skausmingesnę pabaigą savo užmojų, į kuriuos sudėjome savo viltis ir visą energiją. Tai gali būti darbas, kurio buvome priversti atsisakyti, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, svajonės ką nors nuveikti, drauge suvokiant, kad tam neturime pakankamai jėgų ir galimybių, meilės istorija, kuri, atrodo, buvo apėmusi visą būtį, o galiausiai pasirodė teesanti graži iliuzija… kiekvienas galėtume papasakoti nemaža istorijų, kai jautėmės tarsi mirę savo širdyje. Kaip tik tokiomis akimirkomis žmonės ir pradeda skųstis, klausdami: „Ką man daryti? Kokia prasmė toliau taip gyventi?“

Žinoma, nė vienam iš mūsų nepatinka nesėkmės ir netikrumas, tačiau tokia patirtis yra gera proga dar labiau įvertinti gyvenimo dovaną. Nepavykę sumanymai ir darbai leidžia žmogui suvokti savo galimybių ribas. Kaip nėra amžinos sėkmė, sveikata ir jėgos, tuo labiau nėra amžini pralaimėjimai, ligos, netektys ir nereikalingumo jausmas, kuris, tikriausiai, kartais aplanko visus. Šiuo atveju tenka kalbėti ne vien apie viltis, kurias sudedame į amžinybę, ir į kurią pažvelgiame ilgesio ir, deja, nevilties kupinomis akimis. Labiau dera kalbėti apie mūsų žemiškąjį gyvenimą, kuriame tos mažos mūsų patiriamos „mirtys“ nėra amžinos, bet praeinančios.

Gyvenime visuomet turime galimybę duoti ir padaryti daugiau. Visuomet yra galimybė išlipti iš negeros situacijos, atsikratyti bejėgiškumo jausmo. Visuomet turime galimybę neduoti skausmui ir mirčiai ištarti paskutinio žodžio! Mes esame kviečiami kiekvieną savo gyvenimo dieną gyventi taip, tarsi tai būtų paskutinė diena, kad ji būtų pati gražiausia, pati brandžiausia, tarsi menininko baigiamas šedevras. Tai ženklas gyvenimo, pranokstančio pačią mirtį. Gyventi, paklūstant Dievo įkvėpimui – tai aiškus ženklas, kad egzistuoja ne vien mirtis ir, jei joje ieškome prasmės, tai bus gimimo Dievo artumui ženklas. Dirbti, kaip galima geriau, negalvojant apie tai, kiek reikės pastangų ateityje, bet įžvelgiant to darbo grožį ir mąstant apie rezultatą: visa tai suteikia prasmę tiek mūsų gyvenimui, tiek mirčiai. Atstatyti nutrūkusius žmogiškus ryšius, grąžinti viltį, šilumą, meilę tiems, kurie gyvena vienatvės tamsoje, užmegzti santykius su savo artimaisiais,- tiek daug yra galimybių pasakyti mirčiai „ne“, parodyti, kad ne ji taria paskutinį žodį mūsų gyvenime.

Yra dalykų, kurie pranoksta mirtį. Visų pirma tai meilė ir atminimas tų žmonių, kuriuos mylėjome ir kurių meilę patyrėme tada, kai jie gyveno šioje žemėje kartu su mumis. Tai suvokiant ir mūsų žemiškos pagarbos ženklai, kaip antai, papuošti kapai ir plazdančios žvakių liepsnelės nėra kokių nors prietarų ženklai, bet mūsų meilės išraiška. Tai ne žmogiška veidmainystė, priderinta prie vienos kalendoriaus datos ar paklusimas tradicijai. Tikinčiam žmogui - tai ženklas, kad mirtis nėra žmogaus gyvenimo pabaiga. Kristus, pats tapęs žmogumi, tai įrodė savo Prisikėlimu, o mūsų maži ir dideli kasdieniniai prisikėlimai yra regimas ir konkretus ryšio su Juo ženklas.

Galbūt, tai suvokdami, mes daugiau taip nebebijosime mirties. Galbūt išdrįsime pasakyti, kad gyvenimas niekuomet nesibaigia…