Bagdado krikščionys mena savo kankinius

Visoje katalikų Bažnyčioje minint šventuosius ir visus mirusiuosius, Bagdade, jau daug metų karo žalojamoje žemėje, menami kankiniai. Prieš du metus, 2010 spalio 31 dieną, buvo surengtos pačios didžiausios Irako krikščionių skerdynės.

Pagal įvykių rekonstrukciją, sukilėliai, priklausę vienai iš al Qaeda atšakų, sekmadienį bandė užpulti vieną iš Bagdado bankų, matyt norėdami tokių būdu gauti pinigų savo veiklos finansavimui. Kilus susišaudymui, jie patraukė į kitoje gatvės pusėje buvusią sirų katalikų Nuolatinės Pagalbos Dievo Motinos bažnyčią, kurioje kaip tik baigėsi šventosios Mišios.

Pasak išgyvenusių liudininkų, vos įžengę į bažnyčią, tuzinas teroristų pradėjo šaudyti į žmones, keikdami krikščionis ir vadovaudamiesi šiurpiu kaprizingumu: šaudami į vieną, greta esantį palikdavo gyvą. Įkaitais buvo paimta virš šimto tikinčiųjų. Mažiausiai 41 iš jų žuvo, vieni po pirmosios atakos, kiti per vadavimo operaciją, kai teroristai, supratę, kad neištrūks, pradėjo tiesiog mėtyti ir sprogdinti granatas bažnyčioje. Tarp aukų visų amžių ir lyčių Irako krikščionys: kūdikiai ir senoliai, merginos ir vaikinai, vyrai ir moterys. Trys bažnyčioje buvę jauni kunigai buvo pašauti vieni iš pirmųjų, pasiūlę įkaitis imti tik juos, o kitus paleisti. Du žuvo vietoje, o trečiasis po sunkaus sužeidimo išgyveno.

Minint šią kankiniais tapusių sirų katalikų auką, trečiadienio pamaldose Bagdado Nuolatinės Pagalbos Dievo Motinos bažnyčioje buvo perskaitytas kunigo Alberto Hishamo Naoumo, abiejų žuvusių kunigų draugo, tekstas, parašytas praėjus kelioms dienoms po kruvino išpuolio 2010-aisiais metais.

Nuolatinės Pagalbos Dievo Motinos bažnyčios kankiniai parodė pasauliui, dar kartą, kas esame mes, Irako krikščionys, ir prisijungė prie visos Bažnyčios kankinių, kurie paaukojo savo gyvybes atiduodami jas Kristui, mūsų Viešpačiui, mus išmokusiam liudyti už prisikėlimą, už gyvenimą, už atleidimą, už viltį, už meilę, už tikėjimą, už džiaugsmą. Mūsų kritusių didvyrių kraujas šaukia visam pasauliui ir visai žmonijai, ir spiria mus, Irako krikščionis, kur bebūtume, skelbti pasauliui kenčiantį ir prisikėlusį Kristų, gyvenantį mūsų sužeistoje žemėje.

Taip, sakau „skelbti“, nes mūsų tikėjimas yra „geroji naujiena“, ja buvo ir bus amžinai. Kas turi ausis, tesiklauso mūsų šiandien ir pažįsta Irako krikščionių išgyvenamą Kristų. Tai liudijimas, kuriuo gyvename ir toliau gyvensime. Ir jei yra tokių, kurie nejaučia to svarbos savo gyvenime, mes pasakysime jam ir visam pasauliui, kad mums tai yra visas „gyvenimas“. Ką pasaulis vadina „niekuo“, mums yra „viskas“!

Irako krikščionys gerai pažįsta prisikėlusį ir mirtį įveikusį Kristų ne todėl, kad yra krikštyti tikintieji, bet todėl, kad daug kartų patyrė, su Juo, mirtį ant kryžiaus, gėrė, kaip Jis, karčią taurę, gyveno apleisti visų. Greta Jo perėjo kryžiaus kelią ir krito po savo kryžiaus svorių, per jų bažnyčių užpuolimus, per mirtį, per Nuolatinės Pagalbos Dievo Motinos bažnyčios skerdynes, nepaisant visko, vėl keliasi ir gyvena savo tikėjimu, kaip ir visada istorijos bėgyje, eidami kančios keliu.

Irako krikščionys spalio 31 kentėjo ne pirmą kartą ir jokia žmogiška būtybė, juo labiau tie, kurie tik apsimeta norintys taikos, kai iš tikro jos nenori, negali užtikrinti, kad tai paskutinis kartas. Bet jų balsas yra nesvarbus, nes mūsų viltis niekada nebuvo ir niekada nebus juose, tačiau Tame, kuris nešė kryžių ir ėjo mirties keliu, kad garantuotų, jog galiausiai gyvenimas tęsis ir laimės. (...)

Ir jūs, Irako krikščionys, jei liūdesys pripildo jūsų sielas ir nematote ateities, pažvelkite aukštyn, į Aukštybių ir Žemės Dievą, atsiminkite kas esate ir duokite apie tai žinoti pasauliui. Kristus nepaliks mūsų, mažosios kaimenės, vienų ir norės, kad būtume šalia Jo, gyvendami tikėjimu ir meile visiems, kaip ir anksčiau, nes mums sako, kad „iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai“. (...) mes esame Irako krikščionys. (Vatikano radijas)