Trisdešimtasis eilinis sekmadienis

Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“. Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“. Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“. Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10,46-52)

JĖZAUS MOKINYS, Mons. Adolfas Grušas

Jėzus keliauja į Jeruzalę… Nuo kančios vietos Jį skiria kiek mažiau kaip trisdešimt kilometrų. Keliaujantys į Jeruzalę maldininkai visuomet praeidavo pro Jerichą, todėl nenuostabu, kad prie miesto vertų rinkosi daugybė elgetų, besitikinčių sugauti pamaldžiai nusiteikusių piligrimų pamėtėtą skatiką. Jų tarpe buvo ir Bartimiejus, aklasis, tapęs tikro Jėzaus mokinio pavyzdžiu.

Bartimiejus nebuvo toks, kaip apaštalai, kurie kaip tik tuo metu demonstravo savotišką dvasinį aklumą, maitindami save iliuzijomis įkurti žemiškąją karalystę, menkai tesiklausydami Jėzus pranašysčių apie savo kančią ir mirtį. Aklasis elgeta, sėdėdamas kelio pakraštyje, negalėjo padaryti nieko daugiau, tik laukti, kaip daro nemaža šių laikų žmonių, prislėgti sunkios ekonominės situacijos, jausdami nepasitenkinimą savo egzistencija ir nematydami šviesių perspektyvų. Kaip ir Bartimiejus, jie gyvena vien tik iš išmaldos.

Tačiau taip būna tik iki tol, kol išgirstame Jėzaus balsą. Bartimiejus nepažinojo Jėzaus, tačiau vien tik pats faktas, kad kažkas į jį atkreipė dėmesį, privertė jį kreiptis į praeivį.
Pirmiausia jis šnabžda, o paskui garsiai šaukia. Jis prašo pasigailėjimo.

Bartimiejus meldžia Dievo gailestingumo, nes jo širdyje tamsu, nes jis yra baimės paralyžiuotas, nes nežino, ką jam daryti. Toks pat šauksmas veržiasi ir iš mūsų širdžių, kuomet patiriame gyvenimo sunkumus, tačiau nesileidžiame nugalimi. Mums labai sunku mus užklupusiose problemose įžvelgti gyvenimo prasmę, todėl kreipiamės į Dievą, Visagalį, kuriam nėra jokių ribų, ir kuris gali nuraminti bet kokį ilgesį. Mes taip pat, kaip elgetos, savyje nesurandame atsakymo, todėl prašome gailestingumo: šviesos.
Visų pirma Bartimiejaus buvo mandagiai paprašyta patylėti…

Gali atrodyti keista, tačiau lygiai tokios pat reakcijos ir šiandien susilaukia žmogus, prabilęs apie savo gyvenimo problemas. Aplinkiniams atrodo, kad jis savo ieškojimais, garsiai išsakomu nerimu trukdo kitiems eiti savo keliu. Šiuo atveju nė kiek neatsilieka ir tikintieji, kurie, manydami, kad jau yra atradę visą tiesą, į besiblaškančius ir elgetaujančius gyvenimo prasmės žvelgia iš savo tikrumo aukštybių. Mes visuomet esame linkę pasakyti: „Tylėk, bičiuli, pasiduok savo skirtam likimui“. Atrodytų, tarsi sakytume“ Dievo nėra, o jei yra, tai Jis yra ne tokiam, kaip tu“. Gal ir todėl mus supa tiek daug nelaimingų žmonių…

Vis tiktai Bartimiejus nepasidavė. Jis šaukė: garsiai ir įkyriai, neklausydamas žmonių, nes suprato, kad jei to nedarys, neteks paskutinės vilties, praleis paskutinę išsivadavimo galimybę. Tada Jėzus ir liepė jį pašaukti. Kažkuris iš aplink esančių – gal kuris iš mokinių, gal vienas iš ką tik tildžiusių neregį – padrąsino: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia“.

Neregys metė ant žemės apsiaustą, vienintelį savo vargingą rūbą ir prisiartino prie Jėzaus. Jis padarė tai, ko nesugebėjo padaryti turtingas jaunuolis. Elgetos apsiaustas su keliais surinktais smulkiais pinigais lekia šalin, o jis pats visa širdimi siekia Jėzaus artumos. Jis jau suprato, kad, palyginus su šia akimirka, visa kita jau nebesvarbu.

Mes dažnai išsakome Dievui savo skausmą, tačiau nebūname pasirengę visiškai pasitikėti Juo, bėgti pas Jį, palikti savo susikurto tikrumo apsiaustą.

Tolesniame Jėzaus ir Bartimiejaus pokalbyje pastarojo lūpomis išgirstame tai, ko taip pat turėtume prašyti iš Viešpaties, trokšdami tikrai pajusti Jo artumą. „Ko nori, kad tau padaryčiau?- klausia neregį Jėzus. „Rabuni, kad praregėčiau,“- nuskamba aklojo atsakymas.

Mes galėtume prašyti ir tikrai dažnai iš Viešpaties prašome daugelio dalykų: sėkmės, pinigų, meilės, karjeros, tačiau reikia tik vieno: šviesos. Mums reikia šviesos, nes sėkmė neturės jokios vertės, jei nesuvoksime, kas tą sėkmę mums suteikė. Šviesos reikia tam, kad mokėtume suvokti, kiek pinigų reikia nuraminti širdies troškimus. Šviesos reikia ir tada, kai meilė ir švelnūs jausmai pavirsta priespauda ir skausmu. Šviesa reikalinga visiems, darantiems karjerą, nes visos pasiektos aukštumos nevertos nieko, jei širdyje viešpatauja tamsybė…

Žvelgiant iš vienos pusės, Bartimiejaus gyvenime niekas nepasikeitė, tačiau iš tikrųjų jis tapo kitoks: gavęs šviesos dovaną, žinojo, ką reikia daryti, kur eiti. Ir jis nuėjo paskui Jėzų. Jo mokinys…