Bendroji trečiadienio audiencija. Tikima ne pavieniui

Bendrojoje trečiadienio audiencijoje, neseniai pradėjus Tikėjimo metus, Benediktas XVI toliau tęsė apmąstymą apie katalikišką tikėjimą, primindamas, kad pirmiausia tikėjimas yra dovana: ne mes jį sukuriame, tačiau Dievas imasi iniciatyvos, o mes atsakydami Jį priimame kaip tiesą ir gyvenimo pamatą.

Šiandien norėčiau žengti kitą žingsnį mūsų apmąstyme, dar kartą pradedant nuo kai kurių klausimų: ar tikėjimas yra tik asmeninis, individualus? Ar jis liečia tik mane? Ar išgyvenu tikėjimą vienas? Žinoma, - sakė popiežius, - tikėjimo aktas yra asmeninis aktas, kuris įvyksta giliausiame intymume ir žymi krypties pokytį, asmeninį atsivertimą. Krikšto liturgijoje, kviečiant išpažinti katalikišką tikėjimą, užduodamas trigubas klausimas: tikite į Dievą Tėvą visagalį? Tikite į Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų? Tikite į Šventąją Dvasią? Kaip seniau, taip ir šiandien atsakymas yra vienaskaita – „tikiu“.

Bet šis mano tikėjimas nėra mano paties apmąstymo rezultatas, mano mąstymo produktas, tačiau santykio, dialogo, klausymosi, priėmimo ir atsakymo vaisius, tai bendravimas su Jėzumi, kuris man padeda išeiti iš užsidariusio „aš“ ir atsiverti Dievo Tėvo meilei. Tai tarsi atgimimas, kuriame atskleidžiu vienybę ne tik su Jėzumi, bet ir su visais tais, kurie ėjo ar eina tuo pačiu keliu. Negaliu kurti savo asmeninio dialogo su Jėzumi privačiai, nes man tikėjimas yra Dievo duodamas per tikinčiųjų bendriją, kuri yra Bažnyčia, ir mane įterpia į tikinčiųjų visumą, kurios sąsajos nėra vien sociologinės, tačiau įsišaknijusios amžinoje meilėje Dievo, kuris savyje yra bendrystė tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, yra trejybinė Meilė. Mūsų tikėjimas yra iš tikro asmeninis, jei bendruomeninis: mano tikėjimas gali būti, jei gyvena ir juda Bažnyčios „mes“ viduje.

Sekmadienį, šventosiose Mišiose kartodami „Tikėjimo išpažinimą“ mes kalbame pirmuoju asmeniu, tačiau bendruomeniškai išpažįstame vieną Bažnyčios tikėjimą. Šis pavieniui ištariamas Išpažinimas įsilieja į milžinišką chorą laike ir erdvėje, kiekvienam prisidedant prie tikėjimo polifonijos. Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškiai apibendrina – „tikėti“ yra bažnytinis veiksmas. Bažnyčia yra visų tikinčiųjų Motina. Bažnyčios tikėjimas yra pirmiau, gimdo, palaiko ir maitina mūsų tikėjimą. Tikėjimas gimsta Bažnyčioje ir gyvena joje. Tai svarbu atsiminti.

Bažnyčia nuo pat savo gimimo, nuo Sekminių, yra tikėjimo vieta, tikėjimo perdavimo vieta, kurioje, per krikštą, yra panyrama į velykinį Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį, kuris išlaisvina iš nuodėmės kalėjimo, teikia Dievo vaikų laisvę ir įveda į bendryste su Dievu Trejybe, į Jo Gyvenimą, kuris yra Meilė. Tuo pat metu esame panirę į bendrystę su kitais tikėjimo broliais ir seserimis, su visu Kristaus Kūnu, ištraukti iš savosios izoliacijos.

Yra nenutrūkstama Bažnyčios gyvenimo, Dievo Žodžio skelbimo, Sakramentų šventimo grandinė, kuri siekia iki pat mūsų ir kurią vadiname Tradicija. Ji mums garantuoja, kad tikime pradine Kristaus žinia, skelbta apaštalų. Pirminio skelbimo branduolys yra Viešpaties Mirtis ir Prisikėlimas, iš čia ištrykšta visas tikėjimo paveldas, perduotas patikimai ir autentiškai iš kartos į kartą.

Galiausiai Benediktas XVI pabrėžė dar vieną aspektą: bažnytinėje bendruomenėje asmeninis tikėjimas auga ir bręsta. Įdomu pastebėti, kad Naujajame Testamente žodžiu „šventieji“ vadinami visi krikščionys, nors tikrai ne visi turėjo tas kokybes, dėl kurių galėtų būti paskelbti Bažnyčios šventaisiais. Tad ką tuo norėta pasakyti? Turintieji ir gyvenantieji tikėjimu į prisikėlusį Kristų buvo kviečiami tapti atsparos punktu kitiems, taip leidžiant kontaktuoti su Jėzaus Asmeniu ir Žinia. Tai tinka ir mums: krikščionis, kuris vadovaujasi ir keičiasi pagal Bažnyčios tikėjimą, nepaisant savo ribų, silpnumų ir sunkumų tampa tarsi atviru langu gyvojo Dievo šviesai, priimančiu tą šviesą ir ją perduodančiu pasauliui.

Šiandien paplitusi tendencija priskirti tikėjimą tik privačiai sferai prieštarauja pačiai jo prigimčiai. Mums reikia Bažnyčios, kad mūsų tikėjimas būtų patvirtintas ir kad patirtume Dievo dovanas: Jo Žodį, Sakramentus, malonės paramą ir meilės liudijimą.

Bendrystės su Dievu patirtis pagrindžia bendrystę tarp žmonių. Pasaulyje, kuriame individualizmas, rodos, valdo žmonių santykius, darydamas juos vis silpnesniais, tikėjimas mus kviečia būti Bažnyčia, Dievo bendrystės ir meilės nešėjais visai žmonių giminei. (Vatikano radijas)