Arkivyskupas Mulleris. Apie dialogo su religijomis pagrindus

Ar krikščionybė gali dialoguoti su kitomis religijomis ir ką tai reiškia? Į šį klausimą bandė atsakyti arkivyskupas Gerhardas Mulleris, Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas, dalyvavęs šią savaitę Asyžiuje surengtoje konferencijoje, kurioje buvo menamas popiežių Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI apsilankymas šiame mieste ir malda, su kitų religijų išpažinėjais, už taiką.

Asyžius ne atsitiktinai tapo maldos už taiką vieta. Jis yra glaudžiai susijęs su Pranciškaus Asyžiečio figūra. Pranciškus buvo taikos mokytojas ir apie taiką galėjo kalbėti autoritetingai, nes ją nešiojosi savo širdyje, skleidė žodžiais ir veiksmais. Ir ši taika kilo iš ryšio su Jėzumi Kristumi. Tai norėjo pabrėžti Jonas Paulius II, susitikimo vieta pasirinkdamas Asyžių: taikos dovana yra susijusi su religiniu klausimu kiekvieno žmogaus širdyje.

Praėjusiais metais Benediktas XVI, lankydamasis Asyžiuje, pabrėžė, kad nors religiškai motyvuotas terorizmas yra vienas iš taikos priešų, prievarta nėra tikroji religijos prigimtis. Čia kyla klausimas – kokia yra ta prigimtis? Kas yra religija? Kaip žmoguje gimsta religinis jausmas?

Atvira siela žvelgdamas kūriniją žmogus gali nujausti Dievo egzistavimą ir pajusti troškimą matyti, pažinti labiau Dievą, visų dalykų pradžią ir tikslą. Religiniame jausme yra įsiūta ir tam tikra metafizinė deklaracija apie žmogų: jis atskleidžia, kad jo galutinis tikslas yra už šio pasaulio. Religinis jausmas ir atsivėrimas Absoliutui yra natūralūs, dalis žmogaus prigimties.

Natūraliam religingumui taip pat būdingas suvokimas apie Kūrėjo buvimą ir veikimą kosmose, sakytume, „apvaizdą“. Tai tampa pagrindu moraliniams pasirinkimams ir tam tikro humanizmo brendimui. Dar kitas aspektas: religingumas kaip galutinio gėrio ir tiesos paieškos struktūruoja visą asmenį.

Tokioje filosofinės antropologijos perspektyvoje Jonas Paulius II suvokė maldos už taiką su kitų religijų išpažinėjais susitikimą.

Tai nereiškia natūralaus religingumo painiojimo su Dievo Apsireiškimu, visų istorinių religijų laikymu to paties visuotinio religingumo išraiškomis. Tokia teorija, remdamasi išankstine prielaida, neigia ar abejoja realios komunikacijos tarp žmogaus ir Dievo galimybe. Jai Dievo Žodžio įsikūnijimas, krikščioniško tikėjimo šerdis, yra graži, bet nereali metafora. Tai nėra autentiškai krikščioniškos teologijos perspektyva, kurioje Įsikūnijimas ir Prisikėlimas yra išskirtinis ir vienintelis istorinis įvykis.

Bet, pakartojo arkivyskupas Mulleris, tai nereiškia neigti, kad žmogaus protas gali pažinti tiesą ir be tiesioginės malonės pagalbos ir kad religijos išreiškia natūralų religingumą ir moralinį jausmą. Krikščioniškas tikėjimas išlaiko pagarbą ir palieka vietos tokiam natūraliam religingumui, nes nėra prieš protą. Tuo pat metu galima įvardinti natūralaus religingumo ribas ar sergančias religijos formas.

Koks yra pamatinis skirtumas tarp krikščioniško tikėjimo ir natūralaus religingumo? Tikėjimas yra iš Dievo gauta dovana. Tai nėra žmogaus prigimties produktas. Tikėjimas yra antgamtinė tikrovė, ateinanti iš Dievo ir kreipianti į Dievą. Tikėjimo turinys yra gautas per Dievo Apsireiškimą ir perduodamas per Bažnyčios mokymą.

Per tikėjimą Dievas pažįstamas daugiau, nei per protą, kuris pagauna Absoliuto egzistenciją, jį gerbia ar bijo. Per tikėjimą Kūrėjas atsiskleidžia asmeniškai, kaip mylintis Tėvas. Tuo nenorima paneigti, kad Dievas gali suteikti tikėjimo dovaną Jo ieškantiems, nors nepažįstantiems Kristaus ar Bažnyčios. Tačiau pabrėžtina, kad be Dievo Žodžio ir Bažnyčios sakramentų tokiam tikėjimui kyla pavojus.

Katalikų Bažnyčia ir krikščionybė neatmeta dialogo su religijomis, nes krikščioniškas tikėjimas gerbia kitų žmonių natūralų religinį jautrumą. Kita vertus, dialogas nėra savaiminis tikslas. Dialogo tikslas yra tiesos pažinimas. Tai nėra paprastas ir lengvas uždavinys. Iš kitos pusės, yra daug sustojančių tiesos ieškojimo kelyje, nes nenori priimti įpareigojimų ir moralinių imperatyvų, kurie iš to kyla. Dialogas taip pat yra kontekstas krikščionims liudyti tikėjimą į Jėzų Kristų.

Svarbu akcentuoti, kad krikščionis yra tiesos liudytojas, o ne tiesos savininkas. Tikėjimo tiesa yra dovana, žmogus nėra jos šeimininkas, priešingai, jis yra tiesos turimas. Tikėjimas taip pat nėra ideologinė pozicija, kurios kitus reikia priversti laikytis. Tikėjimas yra priimamas laisvai. Todėl Bažnyčia smerkia prozelitizmą, kuris naudojasi manipuliacijomis ir melu, tikėjimo perdavime ar tarpreliginiame dialoge.

Neignoruojant skirtumų ir ribų, dėka vienos žmogiškos prigimties, galima belstis į kitų religijų duris, prašant pagarbos sąžinei, žmogaus orumui, gyvenimui ir taikai. (Vatikano radijas)