Kardinolas F. Filoni. Praėjus penkeriems metams po Benedikto XVI laiško Bažnyčiai Kinijoje

2007 metais popiežius Benediktas XVI, gerai įvertinęs situaciją, nusprendė, kad Šventojo Sosto ir Kinijos santykiai objektyviai vėluoja laike, todėl reikia veikti skinant jiems kelią. Pirmas uždavinys buvo parodyti Šventojo Sosto nuostatą dėl sudėtingos Bažnyčios Kinijoje situacijos, kokios turėtų būti nuostatos pačioje Bažnyčioje ir jos santykiuose su valdžia, galiausiai, kokios nuostatos tarp Šventojo Sosto ir Kinijos valstybės, rašo kardinolas Fernando Filoni, Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas, straipsnyje, skirtame penkmečiui po Benedikto XVI laiško Kinijos katalikams.

Grįždamas prie laiško ištakų, kardinolas pažymi, kad po eilės metų trukusių studijų padaryta išvada, kad Bažnyčia Kinijoje savo visumoje nėra schizmatinė.

Jai apibūdinti tinka tokia metafora: iš evangelizavimo šaltinio, Kristaus, ištryško srovė, Bažnyčia, tekanti per istorijos peizažą. Tačiau 1950 metais, atėjus komunistiniam režimui, įvyko žemės drebėjimas, kuris padalijo vandens srovę į du srautus, požeminę ir antžeminę. Viena Bažnyčios dalis nepriėmė kompromisų ir politinės kontrolės, kita priėmė dėl išgyvenimo.

Kaip šie du srautai vėl galėtų susilieti, tapti vieninga ir regima srove? Popiežiaus laiškas skirtas šiam klausimui. Laiškas nėra politinis, jo pagrindinis rūpestis yra Bažnyčios gyvenimas. Vis tik jis liečia ne tik „pogrindine“, valdžios nepripažįstamą, ir „patriotinę“, valdžios pripažįstamą, Bažnyčios dalį, bet ir Šventąjį Sostą bei kinų valdžią. Ar abiejų Bažnyčios Kinijoje srautų susitaikymas įmanomas be dialogo tarp Šventojo Sosto ir Kinijos valstybės?

Tačiau dialogas nėra lengvas. Per dešimtmečius padaryta didelių žaizdų ir pastatyti aukšti atskyrimo mūrai. Dialogo prielaidos yra tiesos ieškojimas, juo siekiama atleidimo ir susitaikymo. Problemos negali būti išspręstos per nuolatinį konfliktą – toks yra popiežiaus priminimas abiems Bažnyčios Kinijoje srautams.

Benediktas XVI taipogi pasakė, kad Šventasis Sostas yra pasiruošęs pagarbiam ir konstruktyviam dialogui su kinų valdžia. Ši gera valia tebėra ir šiandien. Suprantama, kad sprendimai Šventajame Soste ir didelėje bei besikeičiančioje šalyje priimami skirtingu greičiu, bet kiek dar reikės laukti?

Šventasis Sostas dialoguoja su valstybėmis remiantis visiems galiojančiomis prielaidomis: abipusiu pasitikėjimu, vienodu orumu, ryžtu spręsti sunkius klausimus. Tačiau jis taip pat turi specifinius parametrus, kylančius iš pačios Bažnyčios prigimties, suteiktos jos Steigėjo: vienybę, tame tarpe vyskupų ir popiežiaus, šventumą, tame tarpe ir vyskupų, katalikiškumą kaip tikėjimo visumą, apaštališkumą, iš kurio kyla Bažnyčios struktūra.

Atsižvelgiant į šiuos kriterijus, galima įvardinti tris akmenis, už kurių klumpama Šventojo Sosto ir Kinijos santykiuose. Pirma, 2010 metais kinų valdžios iniciatyva organizuotame Nacionaliniame katalikų delegatų suvažiavime padidinta valstybės kontrolė Bažnyčiai ir „pogrindinių“ dvasininkų persekiojimas, kad šie stotų į Patriotinę asociaciją, atsiskiriančią nuo katalikiškumo ir popiežiaus. Antra, kišantis į kandidatų į vyskupus atranką, jie vertinami ne sielovadiniais ir moraliniais kriterijais, o lojalumu valdžiai. Trečia, stengiamasi į vyskupų šventimus pasiųsti neteisėtai įšventintus vyskupus, kuriant dramatiškas sąžinės krizes tiek šventinamiems, tiek šventinantiems.

Situacija išlieka sunki. Iš kai kurių vyskupų ir kunigų yra atimama laisvė, naudojamas spaudimas ir valstybinė indoktrinacija. Po daugiau nei 20 metų kontaktų, rezultatų trūko, nors netrūko klaidingų naujienų, kaltinimų ar užsispyrimo.

Bet galbūt atėjo laikas naujam, atviresniam dialogui. Tam yra gerų precedentų ir prielaidų. Pavyzdžiui, Vietnamas ir Šventasis Sostas rado būdą veikti kartu. Nuo 1977 metų, kai Kinija pradėjo atsiverti pasauliui, daug kinų dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių išvyko studijoms į po visą pasaulį išsivarsčiusius katalikiškus institutus. Nei vienas iš jų nebuvo verčiamas atsisakyti savo nacionalinės tapatybės. Priešingai, didžiavosi būdami kinais, tačiau dėl savo tikėjimo buvo žeminami namuose. Ar valdžia ir toliau bus nejautri jų, norinčių būti pilnai katalikais ir pilnai kinais, norinčių dirbti dėl visos valstybės bendro gėrio, šauksmui?

Popiežiaus laiškas Bažnyčiai Kinijoje nepaseno, tai tebėra tinkamas atsispyrimo pagrindas, jį geriau supratus ir apvalius nuo abejonių. Šis laiškas laukia atsakymo. (Vatikano radijas)