Šventosios Žemės kustodas apie situaciją Sirijoje ir Libane

T. Pierbattista Pizzaballa OFM, Šventosios Žemės kustodas, atsakė į kelis žinių agentūros SIR klausimus apie situaciją Libane ir Sirijoje.

Pastarosios svarbiuosiuose miestuose, Damaske ir Alepe, vyksta ginkluoti susirėmimai. Konflikto atgarsiai jaučiami ir Libane, kuris ilgą laiką buvo pavaldus Sirijai ir kuriame daug žmonių, kurie nusiteikę arba labai pro-siriškai, arba anti-siriškai. Neseniai teroristinėje atakoje Libano sostinėje buvo užmuštas saugumo vadas generolas Wissam al-Hassan, atskleidęs Sirijos vaidmenį Libano premjero Rafiko Hariri nužudyme 2005 metais.

Žinios apie išpuolius, prievartą, žūtis ir plėšimus Sirijos miestų krikščioniškuose kvartaluose pasiekia dažnai, tačiau, pasak Šventosios Žemės kustojo, reikia laikytis atsargumo teigiant, kad krikščionys tapo specifiniu taikiniu. Didele dalimi krikščionys kenčia lygiai taip pat, kaip ir kiti gyventojai. Tačiau galima kalbėti, kad prieš Sirijos režimą kovojančios opozicijos gretose yra keletas fundamentalistinių grupių, kurios sąmoningai taikosi į krikščionis. Daug kas nukenčia nuo paprastų kriminalinių gaujų. Kunigai rizikuoja tapti grobimo taikiniais, tikintis, greitesnės ar didesnės išpirkos už juos. Žmonės išeina iš namų tik būtinybės verčiami, ieškodami maisto. Tariamos ramybės momentą greitai gali pakeisti įnirtingas susišaudymas. Pagal visas įmanomas galimybes yra bandoma teikti pagalbą sirų krikščionims ir pabėgėliams bendrai.

Egzistuoja rizika, pasak t. Pizzaballa, kad konfliktas iš Sirijos plėsis Libane ir kai kam to norėtųsi. Tad svarbu nepatekti į spąstus. Libano centrinė dalis palyginus rami, tačiau pietuose, kuriuose daug alavitų, ir šiaurėje, kur veikia hezbollah, labiau linkstama pasiduoti įtampoms. Svarbu, kad politiniai lyderiai, religiniai vadovai, pilietinės visuomenės atstovai nepriimtų sprendimų, kaip čia sakoma, „pilvu“.

Konfliktas Sirijoje ir jo baigtis, pabrėžė Šventosios Žemės kustodas, įtakos visą regioną. Kaip jau ne kartą pažymėta, konfliktas nėra vien pilietinis, bet geopolitinis, jį įtakoja daug išorės veikėjų su savo interesais ir strategijomis.

Vis dėlto krikščionių ateitis turi likti tokia pati – būti Šventojoje Žemėje, savo šalyse. Kaip pabrėžė apaštalinis paraginimas „Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose“, be baimės, tačiau darant kas įmanoma socialiniame, pilietiniame irt politiniame lauke. Krikščionių balsas turi būti labiau girdimas arabų visuomenėse. (Vatikano radijas)