Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezės santrauka. „Kas yra tikėjimas?“

Praėjusį trečiadienį, pradedant Tikėjimo metus, pradėjau naują seriją katechezių apie tikėjimą. Šiandien norėčiau kartu su jumis apsvarstyti patį pirmučiausią klausimą: kas yra tikėjimas? Ar tikėjimas dar turi prasmę pasaulyje, kuriame mokslas ir technika atvėrė dar neseniai neįsivaizduojamus akiračius? Ką šiandien reiškia tikėti? Iš tiesų, mūsų laikais reikia atnaujinto tikėjimo ugdymo, kuriame būtų supažindinama su tikėjimo tiesomis ir išganymo įvykiais, bet jis turi gimti visų pirma iš tikro susitikimo su Dievu Jėzuje Kristuje, iš meilės jam, pasitikėjimo, viso gyvenimo susiejimo su juo.

Šiandien, kartu su daugybe gėrio apraiškų, aplink mus plyti ir dvasinė dykuma. Kartais atrodo, sprendžiant pagal įvykius, apie kuriuos girdime kasdieną, kad pasaulis nežengia vis broliškesnės ir taikesnės bendruomenės kūrimo link ir kad pačiose pažangos ir gerovės idėjose yra tamsių dėmių. Nepaisant mokslo atradimų ir technikos laimėjimų didybės, šiandien žmogus neatrodo laisvesnis ir žmoniškesnis; vis dar išlieka daugybė išnaudojimo, manipuliavimo, smurto, priespaudos ir neteisybės formų. Tam tikra kultūra paskatino viską suvokti tik materialumo horizonte, tikėti tik tuo ką įmanoma padaryti, kas matoma akimis ir ką galima paliesti ranka. Antra vertus, vis daugėja ir pasimetusiųjų, kurie norėdami išsiveržti iš vien horizontalios pasaulio vizijos, yra linkę tikėti viskuo ir visko priešingybe. Šiame kontekste iškyla ir kai kurie fundamentalūs klausimai, kurie iš tiesų yra kur kas rimtesni negu iš pradžių gali atrodyti: Kokia gyvenimo prasmė? Ar žmogus, mes ir būsimosios kartos, turi ateitį? Kaip rinktis, kaip naudotis savo laisve, kad būčiau lamingas? Kas mūsų laukia po mirties?

Šie klausimai byloja, kad pasaulio, kuriame viskas susisteminta, kur viskas grindžiama tiksliais skaičiavimais ir eksperimentais, kitaip tariant – moksliniu pažinimu, kuris, pats savaime labai svarbaus gyvenimui, žmogui nepakanka. Mums reikia ne tik medžiagiškos duonos, bet ir meilės, prasmės bei vilties, patikimo pamato, tvirto pagrindo, ant kurio galima ramiai gyventi ir sunkiais, tamsiais, kasdienių problemų kupinais laikais. Tai mums duoda tikėjimas: kliovimąsi Asmeniu, kuris yra Dievas, kuris mums suteikia kitokį tikrumą, bet ne mažiau solidų už tą, kurį garantuoja tikslūs skaičiavimai ir mokslas. Tikėjimas tai ne paprastas žmogaus intelektinis pritarimas tam tikroms tiesoms apie Dievą, bet laisvo pasitikėjimo Dievu aktas, Dievu, kuris yra mane mylintis Tėvas; tai pritarimas Asmeniui, kuriuo aš pasitikiu ir kuris man suteikia viltį. Žinoma, toks pritarimas Dievui nėra be turinio. Mes žinome, kad pats Dievas mums apsireiškė Kristuje, kad jis mums atskleidė savo veidą ir tapo mums realiai artimas. Dievas žmogui, kiekvienam iš mūsų, apreiškė savo bekraštę meilę. Kryžiuje, Jėzuje iš Nazareto, Dieve tapusiame žmogumi, jis parodė mums kaip toli siekia šita meilė, iki pat savęs dovanojimo, iki visiškos aukos. Kristaus Mirties ir Prisikėlimo slėpiniu Dievas nusileidžia iki pat mūsų žmogystės, kad ją pasiimtų pas save, pakeltų iki savo aukštumų. Tikėjimas – tai tikėjimas šita Dievo meile, kuri nesitraukia prieš žmogaus blogumą, prieš blogį ir mirtį, bet perkeičia visas vergavimo formas, suteikdama galimybę būti išgelbėtiems. Tikėti – reiškia sutiktą šį Asmenį, Dievą, kuris mane palaiko ir man pažada nenykstančią meilę, kuris ne tik žada amžinybę, bet ją duoda. [...]

Vis dėlto, aplink mus kasdien matome daugybę žmonių, kurie abejingai atmeta šitą žinią. Morkaus Evangelijos pabaigoje matome griežtus Prisikėlusiojo žodžius: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16,16). Pamąstykime apie tai. Pasitikėjimas Šventosios Dvasios veikimu mus visada skatina eiti skelbti Evangeliją, drąsiai liudyti tikėjimą. Tačiau greta galimybės pozityviai atsakyti į tikėjimo malonę yra ir rizika atmesti Evangeliją, atmesti gyvybę teikiantį susitikimą su Kristumi. Jau šv. Augustinas kėlė šią problemą komentuodamas palygimą apie sėjėją. „Mes kalbame – sakė jis – sėjame, beriame sėklą. Kai kas tai niekina, kiti priekaištauja, dar kiti – išjuokia. Jei mes jų bijosime, nieko nepasėsime ir pjūties dieną liksime be derliaus. Dėl to, tekrenta grūdai į derlingą žemę“. Atmetimas neturi mūsų gąsdinti. Mes, krikščionys, turime būti ta derlinga žemė. Mūsų tikėjimas, kad ir ribotas, liudija, kad yra gera dirva, kurioje Dievo Žodžio sėkla duoda gausų teisingumo, taikos, meilės, naujo žmoniškumo, išganymo derlių. Visa Bažnyčios istorija, su visomis problemomis, įrodo, kad yra gera dirva, kad yra gera sėkla, duodanti derlių. [...]

Tikėjimas yra Dievo dovana, bet taip pat ir laisvas ir labai žmogiškas sprendimas. Katalikų Bažnyčios Katekizmas aiškiai sako: „Tikėti įmanoma tik veikiant malonei ir vidinei Šventosios Dvasios pagalbai. Tačiau tiek pat yra tikra, kad tikėjimas yra tikrai žmogiškas veiksmas. Nei žmogaus laisvei, nei protui nėra priešinga pasitikėti Dievu ir pritarti Jo apreikštoms tiesoms“ (154). Tikėjimui reikia laisvės ir tikėjimas išaukština laisvę, kai gyvenimą gyvename kaip išėjimą, išėjimą iš savęs pačių, iš savo saugumo, iš savo mąstymo schemų ir pasitikime Dievo veikimu, kuris parodo mums kelią į tikrą laisvę ir tikrą mūsų žmoniškumą, tikrą širdies džiaugsmą, taiką su visais. Tikėti – tai džiugiai ir laisvai pasitikėti Dievo Apvaizdos planu istorijoje, taip, kaip pasitikėjo Abraomas, kaip pasitikėjo Mergelė Marija. Tikime tuomet kai mūsų protas ir širdis sako „taip“ Dievui, kai išpažįstame, kad Jėzus yra Viešpats. Šitas „taip“ perkeičia gyvenimą, atveria kelius į prasmės pilnatvę, naują, kupiną džiaugsmo ir vilties.

Brangieji, mūsų laikais reikia krikščionių, kurie būtų tvirtai įsikibę į Kristų, ugdančių tikėjimą artimu bendravimu su Šventuoju Raštu ir Sakramentais. Reikia žmonių, kurie būtų tarsi atversta knyga, pasakojanti apie naują Dvasios gyvenimą, apie Dievą, kuris palaiko kelionėje ir apdovanoja nesibaigiančių gyvenimu. (Vatikano radijas)