Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių
ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus:
Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir
motiną“. Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. Jėzus meiliai
pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk
vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių
tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.
Jėzus
apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“
Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku
patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui
įeiti į Dievo karalystę“. Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės
išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui:
Dievui viskas įmanoma“.
Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome
ir sekėme paskui tave“. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl
manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą,
ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių,
seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje
– amžinojo gyvenimo. (Mk 10,17-30)
TURĖTI AR NETURĖTI
Išganytojas
visuomet aiškiai kalbėjo apie atsižadėjimą… Skrupulingai visų įsakymų besilaikančiam
jaunuoliui Jis priminė, kad tikras kelias pasiekti amžinąjį gyvenimą susijęs su galimybe
savo turtus išdalyti vargšams. Šių laikų žmonėms, besiskundžiantiems sunkiu gyvenimu,
Viešpats tikriausiai patartų daugiau dėmesio skirti kitiems, kurie yra dar labiau
prislėgti.
Vis tiktai, nežiūrint gana griežto tono, turėtume suprasti, jog
Jėzus neniekina žemiškųjų gėrybių, o tik primena apie pavojų, gresiantį tikintiesiems,
jei šie visas savo viltis sudėtų tik matomame pasaulyje ir leistųsi jo įkalinami.
Savo pamokymu Kristus siūlo žmogui išsivaduoti iš vergijos. Kalba apie laisvą dvasią.
Deja, toks pasiūlymas ne visiems būna priimtinas…
Po šitų žodžių tasai apniuko
ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto,- skaitome šio sekmadienio Mišių Evangelijos
ištraukoje apie jaunuolį, prašiusį Jėzaus patarimo. Reikia manyti, jog jis geriau
už visus kitus suprato Viešpaties reikalavimus. Jis pasitraukė, nusivylęs, nusiminęs,
nes pamėgino pilnai suvokti, ko iš savo sekėjų laukia Jėzus. Jam atsivėrė Jėzaus reikalavimų
gelmė,- viliojanti ir drauge bauginanti.
Turtingojo jaunuolio pasitraukimas
leidžia mums suprasti, kokią sunkią kelionę drauge mums siūlo Kristus. Mes, sutikdami
eiti drauge su Jėzumi, ne kartą tikimės, kad bus galima kažką sušvelninti, kažką išsiderėti,
pasirodyti geresniais žmonėmis, nei iš tiesų esame. Tuo tarpu nuo Jėzaus pasitraukiantis
jaunuolis liudija, jog čia iš tiesų kalbama apie nepaprastai rimtus dalykus. Jis tarsi
sakytų: “Man neužteko drąsos viską palikti, tačiau būkite atsargūs jūs, sekantys Jėzų,
kad kitu būdu nemėgintumėte susigrąžinti tai, ką sakotės palikę”.
Ko gero,
šis, be atsako likęs pašaukimas, yra ne tiek pavojingas Bažnyčiai, kaip kai kurie
pašaukimai, į kuriuos atsiliepiame, bet kuriais nesugebame gyventi… Vis tiktai, būtume
neteisūs, sustoję tik ties šiuo apmąstymu. Kur kas daugiau vilties ir šviesos mums
suteikia kitas evangelisto pastebėjimas: Jėzus meiliai pažvelgė į jį…
Tikriausiai,
pasitraukdamas nuo Jėzaus, jaunuolis amžinai savo širdyje išsaugojo tą meilų Mokytojo
žvilgsnį. Jame įžvelgta meile turėjo turtuolį lydėti per visą gyvenimą. Iš tiesų tai
labiausiai kankinantis priekaištas, nenumaldomas ilgesys. Jei Jėzus būtų buvęs griežtas,
kietas, abejingas žmogaus abejonėms, jaunuolis nebūtų buvęs toks liūdnas, tačiau šis
meilus žvilgsnis tampa nebepakeliamas. Tai nuolatinis kvietimas grįžti…