Šiauliuose minėjimas Maironio 150 gimimo metinėms.

Spalio 19 d. 18 val. Šiauliuose organizuotas vakaras, skirtas Maironio 150 - osioms gimimo metinėms. Renginio globėjai: Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir Šiaulių miesto meras Justinas Sartauskas. Iškilmingas minėjimas, pavadinimu „..jei žemė širdį viliojo…“ vyko miesto centre esančioje koncertų salėje „Saulė“.

Renginį sveikinimo kalba pradėjo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Jo Ekscelencija prisiminė, kaip 7-erius metus dirbdamas Kauno arkikatedroje-bazilikoje praeidavo pro Maironio poilsio vietą; gerai žinomi marmuro plokštėje įrašyti žodžiai. „Šį vakarą poetas tarsi prisikelia ir trokšta prabilti į mus savo poezijos ir gražiųjų dainų ir giesmių posmais“, - sakė Šiaulių vyskupas. Šiaulių miesto mero Justino Sartausko sveikinimai perduoti renginio pabaigoje. Taigi, Maironio gimimo metinių minėjimas reikšmingas ir tuo, jog jam „susitelkė Šiaulių inteligentija“, „susijungė pasaulietinės ir religinės pastangos“, - tai pranešimą minėjimo metu skaičiusios profesorės Viktorijos Daujotytės pastebėjimas. Iškilmingas kunigo ir poeto minėjimas pilnoje koncertų salėje išryškino šiandieninės visuomenės vertybes. Profesorė tarp kitų akcentavo laisvę: laisvę apsispręsti, pasirinkti, neatmetant būtinybės ir įsipareigojimų. Tokiai laisvei reikalingi autoritetai, mokytojai, vedliai: „Kaip laisva tauta negalime būti pasaulyje be autoritetų, mokytojų, vedlių“. Vienas tokių buvo ir tebėra lietuvių kunigas, profesorius ir poetas Jonas Mačiulis Maironis.

Minėjimo vakarą vedė, Maironio eiles skaitė aktoriai: Olita Dautartaitė, Mindaugas Ancevičius ir Jūratė Budriūnaitė. Dainas bei giesmes atliko folkloro ansamblis "Vaiguva", Berniukų ir jaunuolių choras "Dagilėlis", akomponavo Šiaulių kamerinis orkestras.

Skaitydama pranešimą, prof. hab. Dr. Viktorija Daujotytė Maironį pristatė kaip priklausantį „svarbiesiems naujojo laiko lietuvių kultūros vadams, tautos vedlių, mokytojų, globėjų kastai“. Profesorė priminė, kad Maironis formavo visuminę lietuvių ir Lietuvos programą, sukūrė poetinį Lietuvos kūną. „Pradėjęs nuo istorijos, apėmė visuomenę, kultūrą, literatūrą, religiją. Visą savo apsibrėžtą prasmių lauką persmelkė ir apvainikavo poezija, pelniusia Maironiui svarbiausio lietuvių poeto vardą“. Pasiremdama S. Gedos mintimi, žodinį Maironio palikimą lektorė metaforiškai prilygino Šventraščiui, Evangelijai, Apokalipsei. Šventraščiui, nes Maironio giesmė „Marija Marija“ yra viena svarbiausių lietuvių religinių giesmių, „sakytume religinis himnas, išplečiantis tikėjimo erdvę bendrosiomis dvasinėmis pagavomis“. Evangelijai, nes priespaudos metais išleista Maironio poezijos rinktinė daugeliui galėjo būti legalus kišenėje nešiojamas padrąsinimas, sustiprinimas, kelrodis, kreipiantis mintį link išsivadavimo ir Kūrėjo. Apokalipsė, nes ir šiuolaikinės technologijos ir antivertybių suklestėjimo momentais Maironio – kunigo ir poeto dvasia globia mus, stiprina, kelia pasididžiavimą savo tautos kūrybinio genijaus galia, moko, padeda susitelkti sunkiuose išbandymuose. „Maironis mums tarsi sako: gyvenimas nėra tik socialinės ir ekonominės problemos, gyvenimas nėra tik kova, kad ir už gryniausius siekimus ir idealus, gyvenimas yra gyvenimas dėl jo paties giliųjų pamatų, dėl dvasios arba sielos rūpesčių, dėl ko neramu žmogui, ko jis ieško, ką stengiasi suprasti, į ką geba atsiliepti. Žmogus gali justi daugiau nei pajėgia suprasti ir sielos gilinimasis į tą daugiau žmogiškumo likimui yra esminis“.

Maironis tas, kuris kalba ir šių dienų žmogui, skatina, anot profesorės, į šiandienos apokalipses žvelgti iš amžinybės ir tikrosios Tiesos pozicijų. Tai liudijo minėjimo metu salėje tvyrojusi nuotaika, paskatinusi visus atsistoti dainuojant Maironio antruoju Lietuvos himnu tapusį „Graži tu mano brangi tėvyne“, giedant „Marija Marija“. Pabaigoje ilgais aplodismentais dėkota renginio organizatoriams ir atlikėjams. Vatikano radijui Inesė Ratnikaitė iš Šiaulių