Sekmadienį minima Pasaulinė misijų diena

Spalio 21 dieną, sekmadienį, minima Pasaulinė misijų diena. Jai skirtoje žinioje popiežius Benediktas XVI kelis kartus pabrėžė, kad misijos yra Bažnyčios prigimtyje ir kad jos turi būti visos Dievo tautos – vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių – įsipareigojimas; visos didžiosios Bažnyčios mozaikos dalys turi jaustis įpareigotos Viešpaties mandato skelbti Evangeliją. Tikėjimo metai, Vyskupų sinodas naujajam evangelizavimui, Vatikano II Susirinkimo pradžios jubiliejus yra geros progos geriau suprasti ir veikti šia linkme.

Asmuo, kuris numalšina savo širdies troškulį per tikėjimą, negali su kitais nesidalinti Dievo buvimo džiaugsmu ir noru, kad ir kiti tai patirtų, rašo Šventasis Tėvas.

Pasak jo, reikia atnaujinti entuziazmą perduoti tikėjimą per naująjį evangelizavimą senos krikščioniškos tradicijos šalyse, kurios praranda atsispyrimą Dieve, kad būtų atrastas džiaugsmas tikėti. Evangelizavimas neturi likti bažnytinės veiklos ar asmeninio krikščionio gyvenimo pakraščiuose, priešingai. Skelbimo šerdis yra ta pati: miręs ir dėl pasaulio išgelbėjimo prisikėlęs Kristus, absoliuti Dievo meilė kiekvienam vyrui ir moteriai, išpildyta per atsiuntimą amžino ir viengimio Sūnaus, Viešpaties Jėzaus, priėmusio ribotumus mūsų žmogiškos prigimties, mylint ir atperkant ją per savo kančią ant kryžiaus nuo nuodėmės ir mirties.

Tikėjimas į Dievą, Kristaus realizuotame meilės plane, užvis labiausiai yra dovana ir slėpinys, kuriuos reikia priimti širdyje ir gyvenime, dėkojant Viešpačiui. Tačiau tikėjimas yra dovana, kuri dovanota tam, kad ja dalintumėmės; yra duotas talentas, kuris turi nešti vaisių; yra šviesa, kuri neturi būti slepiama, tačiau turi apšviesti visus namus. Yra svarbiausia dovana mūsų gyvenime ir negalime jos pasilaikyti tik sau, rašo Benediktas XVI.

Katalikiška italų žinių agentūra SIR kalbino patyrusį misionierių Piero Gheddo. Pasak jo, jo jaunystėje misijų kontekstas buvo labai skirtingas nuo šiuolaikinio. Misionierius buvo steigėjas, vadovas, lyderis. Šiandien jau dažniausiai vyksta ten, kur gyvuoja katalikų Bažnyčia, nors ir nedidelė, ir dirba pagal jos poreikius.

Evangelizavimas ten, kur Evangelija dar niekad neskelbta, skiriasi nuo naujojo evangelizavimo, kuris kreipiamas į istoriškai krikščioniškų šalių žmones, dažniausiai krikštytus, tačiau nutolusius nuo Kristaus. Čia reikia skirtingo pasiruošimo ir skirtingos formacijos, skirtingos kalbos ir turinio. Beje, jei iš vienos pusės misijos nekrikščioniškose teritorijose yra sunkesnės, iš kitos pusės jos labiau guodžiančios ta prasme, kad krikščionimis tapę asmenys yra dėkingesni ir ištikimesni misionieriui, juos supažindinusiam su Kristumi.

Krikščionybė keičia ne tik asmenį, bet ir visuomenę. Šalys, kurios yra krikščioniškos, bent jau tradiciškai, gerokai skiriasi nuo tų, kurios niekada nebuvo krikščioniškomis. Pavyzdžiui, Japonija. Viena vertus, tai labai organizuota šalis, iš krikščionybės pasiėmusi atjautos ir altruizmo vertybes, tačiau neperėmusi kitų vertybių – pavyzdžiui, atleidimo. Kerštas Japonijoje yra šventas reikalas. Prasikaltęs turi sumokėti, o krikščionių skelbiamas atleidimas už įžeidimus yra neįprastas ir naujas dalykas, pasakojo Piero Gheddo.

Kalbant apie naujus pašaukimus į misijas, jų (Italijoje) labai trūksta. Ir ne vien todėl, kad šeimos turi mažiau vaikų, bet ir dėlto, kad katalikai mažiau nori atsiliepti į kvietimą dovanoti gyvenimą Kristui. Seniau atsiliepimas buvo daug platesnis ir dosnesnis. Reikia jaunimui sakyti, kad gyvenimo pašventimas Kristui nėra praradimas, tačiau laimėjimas. Taip, reikia kai ko atsisakyti, tačiau galioja ir Kristaus pažadas atsilyginti šimteriopai čia ir amžinajame gyvenime. (Vatikano radijas)