Lietuvos spaudos apžvalga

Dalia Žemaitytė:

Spalio 19 d. pradėjęs Seime vykstančią konferenciją „Lietuvos valstybės atkūrimo darbai“, skirtą profesoriaus Vytauto Landsbergio aštuoniasdešimtmečio jubiliejui paminėti, kardinolas Audrys Juozas Bačkis sakė, jog pirmasis Lietuvos vadovas tuomet prisiėmė didžiulę naštą ir ištesėjo duotus pažadus. Naujienų agentūros „BNS“ išplatintame pranešime, kurį paskelbė dauguma šalies dienraščių, cituojami kardinolo žodžiai apie V. Landsbergio vaidmenį Lietuvos nepriklausomybės atkūrime: „Profesorius Vytautas Landsbergis yra aiškus Dievu pasitikinčio ir į jo balsą įsiklausančio žmogaus pavyzdys. Jis prisiėmė didžiulę naštą, ištesėjo duotus pažadus ir tame kelyje išbuvo sąžiningai“. Kardinolas taip pat kvietė Lietuvos žmones nepamiršti pagrindinių krikščioniškųjų vertybių. „Mintis, kad pažadėtosios žemės sodai nesužysta taip greitai, kaip daugelis mūsų svajojome prieš du dešimtmečius, dažną nuvilia. Tačiau šiandien būtų tikra nuodėmė gailauti, kad esame Dievo apleista tauta. Gal greičiau per retai į Jį kreipiamės, pasipūtę prisiimame sau nuopelnus dėl laimėjimų ir rodome pirštais į kitus dėl nepriteklių“, - pridūrė ganytojas.

Dubingiuose privačiomis lėšomis bus statoma bažnyčia, skelbia naujienų portalas „15 minučių“. Savaitgalį visa Lietuva gyveno rinkimais, tačiau Dubingių miestelio bendruomenė tapo ir dar vieno, itin svarbaus įvykio liudininke – šeštadienį čia, daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų sudegusios bažnyčios vietoje buvo pažymėta naujų maldos namų statybų pradžia. Gausiai susirinkusių vietos gyventojų ir svečių iš kitų Lietuvos miestų akivaizdoje buvo pašventintas kertinis Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios akmuo ir įmūryta atminimo kapsulė. Naujieji maldos namai ypatingi ne tik tuo, kad jie – ypač ilgai laukti tikinčiųjų bendruomenės, bet ir tuo, jog, ko gero, pirmąjį kartą per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje tokie darbai finansuojami išskirtinai privačiomis lėšomis.

Interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ jau kurį laiką skelbia žymių Lietuvos visuomenės veikėjų atsakymus į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną. Šią savaitę buvo publikuotos monsinjoro Alfonso Svarinsko mintys apie pašaukimą, tikėjimą, Tėvynės meilę. Legendinis lietuvių disidentas, katalikų dvasininkas, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbis, paklaustas kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę, teigė: „Lietuvoje aš gimiau, todėl manau, kad geriausiai tinku Dievo akyse kaip lietuvis. Kaip lietuvis aš geriausiai galiu pasiekti sau skirtą tikslą. Man Lietuva yra viskas, aš galiu dėl jos aukotis“. Pasak jo, net lageryje žmogus gali pasirinkti: daryti bloga ar daryti gera, pasiaukoti ar nusisukti nuo tiesos. „Reikia nieko nebijoti, nebent to, kad neatliksi sau Dievo patikėtos pareigos“, - sako monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Kitoje „Bernardinai.lt“ publikacijoje Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacijos sesuo Benedikta Rollin pasakoja apie nuteistųjų dvasinį palydėjimą. Prancūzų kilmės vienuolė jau beveik 20 metų gyvena Lietuvoje, yra puikiai išmokusi lietuvių kalbą, darbuojasi ne tik su studentais, bendruomenės nariais, bet jau 17 metų reguliariai lanko ir nuteistuosius. Ji sako, kad jiems būtinas palydėjimas, suteikiantis tvirtesnį pagrindą po kojomis. „Kai žmogus pajaučia, kad kažkam rūpi, tuomet jis ir jaučiasi žmogumi“, - teigia s. Benedikta. Yra dvi vertybės, kurias ji atrado lankydama nuteistuosius, - tai ištikimybė ir viltis. Jei jau pradėjai lankyti nuteistuosius – nenustok to daręs. Labai svarbi ir viltis. Kai kurių žmonių atvejai atrodo beviltiški. Visų pirma, jie patys apie save taip galvoja. Toks įvaizdis yra gyvas ir visuomenėje. „Bet lankydama nuteistuosius supratau, kad viltis yra dieviškoji dorybė, nes viltį gali suteikti Dievas. Per viltį Dievas suteikia galimybę pamatyti, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir tik per Dievą jis turi naujo gyvenimo viltį. Didžiausias džiaugsmas mane apima kai matau, jog tai išties veikia”, - sako s. Benedikta.

Vilkaviškio vyskupijos svetainėje paskelbtame straipsnyje „Carito“ savanorė Janina Penkaitytė sako, kad „savanorystė – geriausias vaistas nuo depresijos“. Sudalyvavusi seminare apie savanorystę, ji teigia prieš tai net neįsivaizdavusi, kad pagalba kitiems gali mus pačius išgydyti nuo depresijos. Straipsnyje kalbama apie savanorišką veiklą, kuri vykdoma laisva valia ir atlygis už ją nemokamas, o pats geriausias savanorystės pavyzdys yra pats Jėzus Kristus. Jis tarnavo žmonių gerovei, juos gydydamas ir nei vieno neatstumdamas. Tačiau daug žmonių nedalyvauja savanorystės veikloje, nes nemato tame jokios naudos, neleidžia sveikata, trūksta laiko arba tiesiog jiems niekas to nepasiūlė. Tačiau jiems autorė sako, kad patys paprasčiausi dalykai, kuriuos darome su meile, neieškodami sau naudos, gali tapti pačia vertingiausia dovana žmonėms, kurie jaučiasi vieniši ir atstumti. (Vatikano radijas)