Popiežiaus bendroji audiencija. Pirmoji Tikėjimo metų katechezė.

Trečiadienio rytą įvyko pirmoji Tikėjimo metais Popiežiaus bendroji audiencija. Jos metu Benediktas XVI pradėjo naują, specialiai tikėjimo metams skirtą katechezių ciklą, kuriame bus kalbama apie Tikėjimo išpažinimą.

Apaštališkuoju laišku Porta Fidei paskelbiau Tikėjimo metus tam, kad Bažnyčia atnaujintų tikėjimo entuziazmą, tikėjimo į Jėzų Kristų, vienintelį pasaulio gelbėtoją, kad atnaujintų keliavimo jo nurodytais keliais džiaugsmą, kad liudytų atnaujinančio tikėjimo jėgą. Vatikano II Susirinkimo atidarymo 50 metų sukaktis – tai svarbi proga grįžti prie Dievo, pagilinti savo tikėjimą ir drąsiau juo gyventi, sutvirtinti savo priklausymą Bažnyčiai.

Bet ar tikrai tikėjimas – klausiame savęs – yra ta jėga, kuri gali perkeisti mūsų gyvenimą, mano gyvenimą? Gal tai tik vienas iš gyvenimo elementų, ne pats svarbiausias ir nesusilaukiantis didžiausio dėmesio? Tikėjimo metų katechezėmis, - sakė Benediktas XVI, - mėginsime pasiūlyti būdą kaip sustiprinti ar atrasti tikėjimo džiaugsmą, suvokti, kad jis nėra kažkas svetima, atskirta nuo konkretaus gyvenimo, bet yra jo siela. Tikėjimas į Dievą, kuris yra meilė, kuris tapo artimas žmogui įsikūnydamas ir paaukodamas save ant kryžiaus, idant mus išgelbėtų ir atkeltų mums Dangaus vartus, mums skelbia, kad tik meilėje glūdi žmogaus pilnatvė. Reikia tai iš naujo aiškiai skelbti šiandien, kai aplink vyksta kultūriniai pokyčiai ir dažnai įvairios barbariškumo formos pristatomos kaip civilizacijos laimėjimai. Tikėjimas sako, kad tikrasis humaniškumas įmanomas tik tuomet ir tik ten, kur žmogaus veiksmus įkvepia Dievo meilė, ir jis išreiškiamas dovanojimu, meilės įkvėptais tarpusavio ryšiais, užuojauta, dėmesingumu ir tarnavimu kitam žmogui.

Tikėti – tai priimti šitą žinią, kuri perkeičia gyvenimą, tai priimti Dievo apreiškimą, kuriuo Jis leidžia pažinti save, savo veikimą ir mums skirtus projektus. Aišku, Dievo slėpinio neįmanoma sutalpinti mūsų proto sąvokose, mūsų apeigose ir maldose. Tačiau apreiškimu Dievas mums pats save atskleidžia, apie save kalba ir mums atsiveria. Mes galime klausytis jo žodžio ir priimti jo tiesą. Štai kuo tikėjimas nuostabus: Dievas iš meilės, veikiant Šventajai Dvasiai, padaro mus pajėgius atpažinti jo Žodį.

Dievas apsireiškė savo žodžiu ir darbais per visą draugystės su žmogumi istoriją, kurios viršūnė buvo Dievo Sūnaus Įsikūnijimas bei jo Mirties ir Prisikėlimo slėpinys. Dievas ne tik apsireiškė vienos tautos istorijoje, ne tik kalbėjo per pranašus, bet išėjo iš savo Dangaus ir atėjo į žemę pas žmones kaip žmogus, kad mes galėtume su juo susitikti ir jo klausyti. Evangelijos žinia iš Jeruzalės pasklido iki pat žemės pakraščių.

Kur mus rasti pagrindinę tikėjimo formulę? – tęsė Šventasis Tėvas. Kur rasti tas tiesas, kurios buvo ištikimai perduotos ir kurios yra šviesa mūsų kasdieniam gyvenimui? Atsakymas paprastas: Credo, Tikėjimo išpažinime. Tautų apaštalas Korinto krikščionims sakė: „Jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną“ (1 Kor 15,3).

Šį Credo šiandien reikia geriau pažinti ir suprasti, reikia juo melstis. Svarbiausia, kad šis Credo būtų „pripažįstamas“. Pažinimas galėtų būti tik intelektinė operacija, o „pripažinimas“ reiškia būtinumą glaudaus ryšio tarp Tikėjimo išpažinimo tiesų ir mūsų kasdienio gyvenimo. Dėl to neatsitiktinai palaimintasis Jonas Paulius II norėjo, kad Katalikų Bažnyčios Katekizmas, patikima tikėjimo mokymo norma ir atnaujintos katechezės šaltinis, savąja struktūra atkartotų Tikėjimo išpažinimo struktūrą.

Šiandien gyvename smarkiai pakitusioje visuomenėje, lyginant net ir su visai nesena praeitimi, ir nuolatos kintančioje. Sekuliarizacijos procesai, paplitusi nihilistinė mąstysena, pasak kurios viskas yra reliatyvu, labai paveikė bendrą pasaulėžiūrą. Gyvenama paviršutiniškai, be aiškių idealų ir tvirtų lūkesčių, palaikant provizoriškus ir nepastovius socialinius ir šeimyninius ryšius. Jaunoji karta neugdoma tiesos ieškojimui, neskatinama siekti stabilių jausmų, pasitikėjimo, gyvenimo prasmės, kuri būtų aukščiau laikinumo.

Popiežius taip pat paminėjo prieš dabartinį Sinodą visuose žemynuose atliktą tyrimą, kuriuo nustatyta, kad tikėjimas šiandien išgyvenamas pasyviai ir privačiai, kad vis didesnis atstumas skiria tikėjimą ir gyvenimą. Krikščionys šiandien dažnai nežino net pačių svarbiausių savo tikėjimo tiesų, nežino Credo, dėl to savaime atsiranda vietos tam tikram religiniam sinkretizmui ir reliatyvizmui, nevertinančiam išganingojo krikščionybės unikalumo. Šiandien gresia pavojus susikurti sau pačiam patogią religiją. Dėl to turime grįžti prie Dievo, prie Jėzaus Kristaus Dievo; turime atrasti Evangelijos žinią, įsileisti ją į savo sąžines ir kasdienį gyvenimą.

Tikėjimo metų katechezėse, - sakė Popiežius baigdamas pirmąja šių katechezių, - norėčiau padėti eiti šitokiu keliu, atrasti ir pagilinti pagrindines tikėjimo tiesas apie Dievą, žmogų, Bažnyčią, visą socialinę ir kosminę tikrovę, medituojant ir mąstant Tikėjimo išpažinimą. (Vatikano radijas)