Nobelio premijos laureatas Vyskupų Sinode: „Mokslinis pažinimas ir tikėjimas turi išlikti vienas kitą papildančiais elementais“

Penktadienį Vyskupų Sinode kalbėjo, kaip kviestinis pranešėjas, šveicarų biologas Werner Arber, 1978-ųjų Nobelio premijos laureatas medicinos srityje, ilgametis Popiežiškosios mokslų akademijos narys ir nuo 2011 metų šios akademijos pirmininkas, beje, priklausantis protestantiškai konfesijai.

Mokslininkas kalbėjo apie tikėjimo ir mokslo sąveikas. Smalsumas, pasak jo, yra pamatinė proto savybė. Tai vedančioji jėga moksliniams tyrimams, bandančių nustatyti gamtos dėsnius. Šių pažinimas esmingai prisideda prie žmogaus tiesos ir prasmės paieškų. Kur mokslas negali rasti atsakymų į visus svarbius klausimus, ypač pranokstančius gamtinę sferą, įvairūs įsitikinimai, tame tarpe ir religiniai, turi svarbų vaidmenį ieškant prasmės. Jie sudaro pamatinę dalį bendro orientacinio pažinimo, kuris vadovauja žmogaus veiklai. Šiame kontekste yra kalbama apie mokslinio pažinimo ir tikėjimo turinių santykius bei suderinamumą.

Orientacinis pažinimas yra kuriamas ir atnaujinamas per visą mūsų gyvenimą. Jame yra elementai, įgyti dar embrioninėje stadijoje ar ankstyvoje vaikystėje. Vėliau prisideda ugdymas ir asmeninis tiesos ieškojimas. Įtvirtintas mokslinis žinojimas yra greta įvairių įsitikinimų, tarp jų ir religinių. Beje, galima sakyti, kad netikintys žmonės taip pat turi jiems būdingus įsitikinimus – įsitikinimą, kad Dievas neegzistuoja. Daugelyje kasdieninių veiklų ir ypač svarbiuose sprendimuose vadovaujamės, sąmoningai arba ne, savo orientaciniu pažinimu, kuris taip pat yra mūsų sugyvenimo su kitais pagrindas.

Profesorius Arber Vyskupų sinodo tėvams pristatė gamtamokslių žvilgsnį į pasaulį, į visatos evoliuciją ir gyvybės evoliuciją, kuriomis nuolatos domisi ir Popiežiškoji mokslų akademija. Jei mokslas leidžia iš dalies rekonstruoti praeities įvykius, vis dėlto neturi aiškių sąvokų apie pradžią – tiek kosmoso, tiek gyvybės. Kitaip tariant, dar nėra mokslinių įrodymų apie atsiradimą iš nieko, todėl ši sritis lieka filosofijai. Kita vertus, pats evoliucijos faktas yra solidžiai ir moksliškai pagrįstas. Taip pat žinome, kad mūsų planeta yra vienas iš dangaus kūnų pasibaisėtino dydžio visatoje. Tad galima daryti prielaidą, kad gyvybė egzistuoja ir kitose planetose, tačiau jai pagrįsti mokslinių argumentų dar nėra.

Kalbant apie gyvybės evoliuciją, jau apie 60 metų žinome, kad ji priklauso nuo genetinės informacijos. Vienaląstėje bakterijoje jos yra tiek, kad užpildytume Biblijos apimties knygą. Sudėtingesniam žmogaus genomui surašyti prireiktų 700 Biblijos apimties tomų.

Pagal Čarlzo Darvino teoriją, natūrali atranka palieka tuos organizmus, kurie turi didžiausią pranašumą vienoje ar kitoje aplinkoje. Šiandien žinome, kad dėl įvairių mechanizmų atsiranda naujos genetinės kombinacijos ir organizmai su naujomis savybėmis. Jei jos funkcionaliai naudingos, jos praeina per natūraliąją atranką, nors dažniau būna, kad pokyčiai nėra funkcionalūs. Bet kokiu atveju, genetinės variacijos yra biologinės evoliucijos ir gyvybės įvairovės varomoji jėga.

Mokslinis dėsnių pažinimas tuo pat metu yra dvejopa kultūrinė vertybė: viena vertus, šis pažinimas praturtina mūsų pasaulėžiūrą, mūsų orientacinį pažinimą. Kita vertus, mokslinis pažinimas gali būti pritaikytas technologijoms ir išradimams mūsų gyvenimo ir visos aplinkos naudai.

Galima daryti idealią prielaidą, kad dėl ateitį lemiančių išradimų sprendimus ir atsakomybę su mokslininkais dalintųsi pilietinė visuomenė ir Bažnyčia, per ekonomiką išradimų nauda pasiektų visą žmoniją.

Suprantame, kad socialiniam gyvenimui reikia elgesio taisyklių, kurios būtų dalis mūsų orientacinio pažinimo. Moderniose visuomenėse politiškai įtvirtinta teisėtvarka užtikrina elgesio taisyklių laikymosi. Tokių taisyklių priėmimas gali būti lengvesnis, jei jos įsišaknijusios ir religiniame tikėjime.

Kalbėdamas apie mokslo ir tikėjimo atitikimą, profesorius Arber sakė, jog Pradžios knyga jam yra tokio atitikimo pavyzdys. Ilgą laiką smalsūs žmonės mokslinį pažinimą galėjo įgyti remdamiesi tik juslėmis ir apmąstymu. Pradžios knyga gali būti senovinio mokslinio požiūrio liudininkas. Ji pasiūlo logišką pasakojimą apie evoliucinę dalykų pradžią – iš pradžių sukuriama žemė, vėliau sąlygos gyvybei, tada atsiranda augalai, vėliau gyvūnai, galiausiai žmonės.

Mūsų pareiga, sakė profesorius Arber, kad suderinamumas būtų išlaikytas ar, kur reikia, atkurtas tarp tikėjimo ir pažengusio mokslo. Mokslinis pažinimas ir tikėjimas turi išlikti vienas kitą papildančiais elementais orientaciniame pažinime, turint perspektyvoje ilgalaikį tvarų vystimąsi. (Vatikano radijas)