Benediktas XVI: Šią dieną, prieš 50 metų, ir aš buvau Šv. Petro aikštėje

Tikėjimo metų atidarymo vakarą 40 tūkstančių žmonių susirinko į šv. Petro aikštę. Juos sukvietė Romos vyskupijos Katalikų akcija, pakartodama panašų susibūrimą, surengtą lygiai prieš penkis dešimtmečius, Vatikano II Susirinkimo atidarymo dienos vakarą.

Tąkart, 1962 m. spalio 11 d. vakarą žmonės į Šv. Petro aikštę susibūrė spontaniškai. Susitikimas nebuvo iš anksto numatytas, o tiesiog tą pačią dieną po Romos miestą buvo paskleistas raginiams vakare su žvakėms ateiti į aikštę priešas Vatikano baziliką. Tąkart palaimintasis Jonas XXIII pasakė kalbą, užbaigtą plačiai po pasaulį pasklidusiu raginimu parnešti į namus Popiežiaus palaiminimą, jo vardu apkabinti vaikus.

Šįkart, nuo Vatikano II Susirinkimo atidarymo ir spontaniško tūkstančių žmonių susibūrimo tos dienos vakarą praėjus penkiems dešimtmečiams, šio ketvirtadienio vakarą vykusį susitikimą rengė Romos vyskupijos Katalikų akcija, iš anksto pranešdama apie būsimą įvykį ir paskelbdama jo programą.

Jau šeštą valandą po pietų žmonės pradėjo rinktis prie Angelo pilies, už gero puskilometrio nuo šv. Petro aikštės. Kas minutė vis didėjanti minia ramia maldinga eisena atėjo į Petro aikštę, kur perpinti giesmėmis ir maldomis, susitikimo dalyviai išklausė kelių liudijimų. Jiems taip pat buvo parodyti du vaizdo įrašai – visų pirma garsioji Jono XXIII kalba, pasakyta šv. Petro aikštėje 1962 m. spalio 11 d. vakarą ir arkivyskupo Loriso Capovillos, buvusio Jono XXIII asmeninio sekretoriaus, kuriam šį sekmadienį sukaks 97 metai, dabartinis liudijimas apie aną penkių dešimčių metų senumo įvykį.

Galiausiai, susitikimas baigėsi Apaštališkųjų rūmų lange pasirodžiusio popiežiaus Benedikto XVI sveikinimu ir palaiminimu. Štai Popiežiaus žodžių vertimas:

Šią dieną, prieš 50 metų, ir aš buvau čia, šv. Petro aikštėje. Ir aš pakėlęs akis žiūrėjau į šį langą, kuriame pasirodė Gerasis Popiežius palaimintasis popiežius Jonas ir ištarė mums neužmirštamus žodžius, kupinus poezijos ir gerumo, žodžius iš širdies. Džiaugėmės, sakyčiau – buvome pilni entuziazmo. Didysis visuotinis Susirinkimas buvo pradėtas; buvome tikri, kad prasidės naujas Bažnyčios pavasaris, ateis naujos Sekminės su nauja galinga išlaisvinančia Evangelijos malone.

Džiaugiamės ir šiandien. Mūsų širdys kupinos džiaugsmo, bet, sakyčiau, santūresnio, nuolankaus džiaugsmo. Per pastaruosius penkis dešimtmečius išmokome ir patyrėme, kad gimtoji nuodėmė yra ir kad ji pasirodo asmeninėmis nuodėmėmis, kurios gali tapti ir nuodėmės struktūromis. Pamatėme, kad Viešpaties laukuose gali augti ir raugių. Pamatėme, kad Petro tinkle yra ir pašvinkusių žuvų. Pamatėme žmogiškąjį trapumą Bažnyčioje, Bažnyčios laive, plaukiančiame prieš vėją, per audras ir kartais pagalvojome: „Viešpats miega, mus užmiršęs“.

Tai dalis mūsų išgyvenimų per šiuos penkis dešimtmečius, tačiau kartu mes ir iš naujo jautėme Viešpaties buvimą, jo gerumą ir jėgą. Šventosios Dvasios ugnis, Kristaus ugnis, nesudegina ir nesunaikina. Tai tyli ugnis; gerumo ir tiesos liepsna, kuri perkeičia, teikia šviesą ir šilumą. Matėme, kad Viešpats mūsų neužmiršta. Taip pat ir šiandien, savaip, nuolankiai, Viešpats yra ir sušildo širdis, parodo kelią, sukuria gerumo ir meilės charizmas, kurios nušviečia pasaulį ir liudija apie Dievo gerumą. Taip. Kristus yra gyvas. Jis yra su mumis ir šiandien. Galime džiaugtis, kad jo gerumas neblėsta, kad jis tvirtas ir šiandien!

Pabaigoje drįstu kreiptis į jus Popiežiaus Jono žodžiais: „grįžkite į namus, pabučiuokite savo vaikus ir sakykite, kad tai nuo Popiežiaus“.
(Vatikano radijas)