Šventasis Tėvas atidarė Tikėjimo metus. „Skelbkime Kristų pasaulio dykumoje“.

Ketvirtadienį, spalio 11 dieną, minėdama Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtąsias metines ir 20 metų sukaktį nuo Katalikų Bažnyčios katekizmo paskelbimo visa pasaulinė katalikų bendrija pradėjo Tikėjimo metus. Šventasis Tėvas ketvirtadienio rytą Šv. Petro aikštėje aukojo jų atidarymo Mišias.

Pradėdamas homiliją Popiežius pasveikino Mišiose dalyvavusį Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų I ir Kenterberio arkivyskupą Rowaną Williamsą, katalikiškųjų Rytų Bažnyčių Patriarchus ir Didžiuosius arkivyskupus, o taip pat Vyskupų konferencijų atstovus. Ypatingas sveikinimas buvo skirtas keliems senoliams, dalyvavusiems prieš penkis dešimtmečius atidaryto Vatikano II Susirinkimo darbuose.

Tikėjimo metai, kuriuos šiandien pradedame, pratęsia tą kelią, kuriuo Bažnyčia ėjo per pastaruosius penkis dešimtmečius: nuo Vatikano II Susirinkimo, per Dievo Tarno Pauliaus VI mokymą, kuris 1967-aisiais buvo paskelbęs „Tikėjimo metus“, iki Didžiojo 2000 metų jubiliejaus, kuriuo palaimintasis Jonas Paulius II kvietė visą Bažnyčią iš naujo kelti akis į Kristų, vienintelį Gelbėtoją vakar, šiandien ir visados.

Toliau homilijoje priminęs Evangelijos skaitinyje skambėjusius Kristaus žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4,18), Popiežius sakė, kad ši Kristaus misija, šis judėjimas ir toliau vyksta erdvėje ir laika, driekdamasis per visus amžius ir žemynus. Šitas judėjimas, paskatintas Tėvo, stiprinamas Šventosios Dvasios, neša Gerąją naujieną visų laikų vargdieniams – vargdieniams materialine ir dvasine prasme. Bažnyčia yra šio Kristaus veikimo pirmas ir būtinas įrankis, nes Bažnyčia su Kristumi suvienyta kaip kūnas su savo galva.

Primindamas Susirinkimo pradininko palaimintojo Jono XXIII ir Susirinkimo darbus užbaigusio Dievo Tarno Pauliaus VI pasisakymus, popiežius Benediktas atkreipė dėmesį, kad nors Susirinkimas atskirai specifiškai nesvarstė tikėjimo temos ir kad nėra nė vieno specialiai tikėjimui skirto Susirinkimo dokumento, vis dėlto visus Susirinkimo darbus įkvėpė suvokimas ir troškimas, jog būtina iš naujo pasinerti į krikščioniškąjį mokymą, kad galėtume jį iš naujo įtikinamai pasiūlyti šiuolaikiniam žmogui. Visoje Susirinkimo eigoje buvo juntama pozityvi įtampa, nuolat primenanti visiems skirtą pareigą iš naujo skelbti tikėjimo tiesą ir grožį mūsų laikais, neaukoti jo dabartinio meto reikalavimams ir neįkalinti praeityje. Tikėjime nuolatos spindi amžina Dievo dabartis, kurios neįmanoma uždaryti laike ir kuri gali būti priimta tik nepakartojamoje mūsų dabartyje.

Manau, sakė Popiežius, jog ypač dabar, kai minime tokią svarbią sukaktį, labai svarbu, kad Bažnyčioje vėl atgimtų anoji pozityvi įtampa, tasai troškimas vėl skelbti Kristų šiuolaikiniam žmogui. Tačiau, kad šitas vidinis postūmis naujajam evangelizavimui neliktų tik idėja, o taip pat kad ir būtų išvengta sumaišties, reikia, kad jis remtųsi aiškiu ir konkrečiu pagrindus koks yra Vatikano II Susirinkimo mokymas. Dėl to, - sakė Popiežius, - daug kartų esu kalbėjęs apie būtinumą grįžti prie Susirinkimo „raidės“, tai yra prie pačių dokumentų ir juose ieškoti tikrosios Susirinkimo dvasios. Susirinkimo dokumentuose glūdi tikrasis jo palikimas. Rėmimasis dokumentais apsaugos ir nuo kraštutinumų, nuo anachronistinės nostalgijos ir nuo bėgimo į priekį, padės suvokti naujumą kaip tęstinumą. Susirinkimas neišrado nieko nauja tikėjimo sferoje, seno tikėjimo nepakeitė nauju. Susitikimui rūpėjo, kad tas pats tikėjimas būtų gyvas šiandien, kad jis nuolat būtų gyvas besikeičiančio pasaulio tikėjimas.

Tad šiandien Bažnyčia siūlo naujus Tėjimo metu ir naują evangelizavimą ne tik dėl to, kad nori deramai paminėti Susirinkimo metines, bet dėl to, kad naujo evangelizavimo ir tikėjimo šiandien labai reikia, labiau nei prieš 50 metų.

Pastaraisiais dešimtmečiais plėtėsi dvasinė dykuma. Ką reiškia gyvenimas, pasaulis be Dievo, Susirinkimo lakais buvo žinoma tik iš kai kurių tragiškų istorijos puslapių, o šiandien tai matome kasdien aplink mus. Tuštuma išplito. Tačiau kaip tik šitos dykumos, šitos tuštumos patirtis mums padeda aiškiau suvokti kas yra tikėjimo džiaugsmas ir kaip gyvybiškai jis svarbus mums, žmonėms. Patekę į dykumą, suprantame kas būtina gyvenimui. Dabartiniame pasaulyje matome daugybę ženklų bylojančių apie gyvenimo prasmės, apie Dievo troškimą. Šioje dykumoje labiausiai reikalingi tikintys žmonės, kurie savuoju gyvenimu parodytų kelią į Pažadėtąją žemę. Šiandien labiau nei praeityje evangelizuoti - reiškia liudyti naują, Dievo perkeistą gyvenimą.

Štai kas yra Tikėjimo metai, - sakė Popiežius, - tai piligrimų kelionė per šiuolaikinio pasaulio dykumą. Į ją nešamės tik tai kas svarbiausia; neimame nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų, nei dviejų palaidinių (Lk 9,3), o tik Evangeliją ir Bažnyčios tikėjimą, kurio puiki išraiška yra Vatikano II Susirinkimo dokumentai, kaip ir prieš 20 metų paskelbtas Katalikų Bažnyčios Katekizmas. (Vatikano radijas)