Bendroji trečiadienio audiencija. Tikėjimas turi kalbėti nauju būdu

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje, Tikėjimo metų paskelbimo išvakarėse, tuo pačiu paminint Vatikano II Susirinkimo pradžios 50-ąsias metines, popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie šį didį praėjusio amžiaus įvykį, kuriame jis pats dalyvavo.

Susirinkimas, anot Šventojo Tėvo, yra tarsi didžiulis paveikslas su gausybe detalių, nutapytas vedant Šventajai Dvasiai. Ir šiandien suvokiame šio paveikslo turtingumą, atskleidžiame jo elementus.

Popiežius priminė savo pirmtako palaimintojo Jono Pauliaus II trečiojo tūkstantmečio išvakarėse panaudotą kompaso įvaizdį: Bažnyčiai žengiant į naują tūkstantmetį Susirinkimas yra patikimas kompasas, leidžiantis orientuotis beprasidedančiame amžiuje.

Manau, kad šis palyginimas yra iškalbingas. Reikia grįžti prie Vatikano II Susirinkimo dokumentų, išlaisvinant juos iš masės publikacijų, kurios dažnai juos paslėpė vietoj supažindinimo, - sakė Benediktas XVI, dar kartą pakartodamas, kad šie dokumentai yra patikimas kompasas Bažnyčios laivui skrodžiant tiek audringus, tiek ramius jūros vandenis.

Gerai atsimenu tą periodą: buvau jaunas fundamentinės teologijos profesorius Bonos universitete ir kardinolas Frings, Bonos arkivyskupas, žmogaus ir kunigo pavyzdys man, pakvietė vykti kartu į Romą kaip teologui patarėjui, - pasakojo popiežius.

Pasak jo, Susirinkimo patirtis buvo unikali: po pasiruošimo entuziazmo ir įkarščio teko išvysti gyvą Bažnyčią - beveik tris tūkstančiai Susirinkimo tėvų iš viso pasaulio, susirinkę kartu, vadovaujami apaštalo Petro įpėdinio, stojo Šventosios Dvasios, tikrosios Susirinkimo vykdytojos, mokyklon. Retai istorijos bėgyje nutinka, kai galima taip konkrečiai „paliesti“ Bažnyčios universalumą didžiame savo misijos nešti Evangeliją iki žemės pakraščių realizavimosi momente.

Bažnyčios istorijoje, priminė Benediktas XVI, Susirinkimai, didžios bažnytinės asamblėjos, buvo sušaukiamos apibrėžti pamatinius tikėjimo elementus, pataisant klaidas, kurios jiems kėlė pavojų. Nikėjos susirinkimas 325 metais kontrastavo arijonų erezijai ir patvirtino Jėzaus, viengimio Dievo Tėvo Sūnaus dieviškumą. 431 metais Efeze Marija buvo apibrėžta kaip Dievo Motina. 451 metais Chalcedono Susirinkimas patvirtino dvi Kristaus prigimtis, žmogišką ir dievišką, viename asmenyje. Kalbant apie mažiau tolimus laikus, Tridento Susirinkimas XVI amžiuje išdėstė esminius katalikiškos doktrinos elementus protestantiškos Reformos akivaizdoje, o Vatikano I Susirinkimas spėjo parengti tik du dokumentus apie tikėjimą ir protą bei popiežiaus pirmumą ir neklystamumą, kai buvo nutrauktas 1870 metais dėl Romos okupacijos.

Jei pažvelgsime į Vatikano II Susirinkimą, pamatysime, kad tuo laiku Bažnyčios kelyje nebuvo išskirtinių tikėjimo klaidų, kurias reikėtų pataisyti, ar doktrinos ir disciplinos klausimų, kuriuos reikėtų spręsti. Tad galima suprasti nedidelės kardinolų grupės apstulbimą, kai 1959 metų sausio 25 dieną Jonas XXIII paskelbė apie Romos diecezinį sinodą ir visuotinės Bažnyčios Susirinkimą.

Tad primas klausimas ruošiant šį didelį įvykį ir buvo: kaip jį pradėti, kokią užduotį jam skirti. Lygiai prieš penkiasdešimt metų palaimintasis Jonas XXIII Susirinkimo atidarymo kalboje suteikė bendrą kryptį: pasauliui greitai keičiantis tikėjimas turi kalbėti nauju būdu, tačiau išlaikydamas nepaliestus amžinuosius turinius. Popiežius norėjo, kad Bažnyčia rimtai apsvarstytų savo tikėjimą ir kad iš šio apsvarstymo gimtų atnaujintas santykis tarp Bažnyčios ir šiuolaikinės eros. Tai nereiškia su pastarąja sutapti, tačiau pristatyti nuo Dievo tolstančiam pasauliui Evangeliją visoje jos didybėje ir grynume. Tokį patį akcentą uždėjo ir kitas popiežius Paulius VI 1965 metais, jau baigiant Susirinkimą.

Mes matome, - sakė Benediktas XVI, - kaip mūsų laikmetis išlieka paženklintas užmaršumo ir kurtumo Dievo atžvilgiu. Todėl turime išmokti pačią paprasčiausią ir pagrindinę Susirinkimo pamoką: krikščionybė savo esmėje egzistuoja kaip tikėjimas į Dievą, kuris yra trejybinė Meilė, ir kaip asmeninis bei bendruomeninis susitikimas su Kristumi, kuris orientuoja mūsų gyvenimą. Visa kita išplaukia iš to. Šiandien svarbu, kad, kaip troško ir Susirinkimo tėvai, kad iš naujo ir aiškiai būtų matoma, kad Dievas yra, į mus žvelgia, mums atsako. Ir priešingai, kai trūksta tikėjimo į Dievą, griūna tai, kas esmingiausia, nes žmogus praranda tai, kas jo žmogiškumą daro didžiu.

Bendrosios audiencijos pabaigoje Benediktas XVI priminė keturis pamatinius Vatikano II Susirinkimo dokumentus: Konstituciją apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, Dogminę konstituciją apie Bažnyčią Lumen gentium, Dogminę konstituciją apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, Pastoracinę konstituciją apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes. (Vatikano radijas)