Vyskupų Sinodo dėmesys Naujajam evangelizavimui žemynuose

Sinodo salėje pirmadienį, po popiežiaus Benedikto XVI kalbos, po Generalinio relatoriaus pranešimo, Sinodo tėvai ir jų padėjėjai, o taip pat ir popiežius, toliau klausėsi įvadinių pranešimų. Jie buvo skaitomi pirmadienio popietės sesijoje, arba antrojoje Generalinėje kongregacijoje, kuri buvo skirta evangelizavimo būklės klausimams žemynuose. Penki prelatai iš penkių kontinentų pristatė evangelizavimo situaciją, kaip ir iššūkius Europoje, Afrikoje, Amerikoje, Azijoje ir Okeanijoje.

Už Europą kalbėjo kardinolas Peter Erdo, Budapešto arkivyskupas, šiuo metu einantis Europos Vyskupų konferencijų tarybos pirmininko pareigas.

„Europa turi būti evangelizuojama, žemynui to reikia“, sakė kardinolas Erdo primindamas, kad evangelizavimo klausimus Europoje kėlė jau didysis popiežius Jonas Paulius II, sušaukęs net du žemyno sinodus, pirmąjį po Berlyno sienos griuvimo, antrąjį 1999 metais prieš Didįjį krikščionybės jubiliejų.

Jonas Paulius II Apaštališkajame paraginime „Ecclesia in Europa“ konstatavo krikščioniškojo paveldo atminties praradimą. Šis procesas dar labiau paryškėjo per pastaruosius metus, sakė kardinolas Erdo. Pasak jo, nors yra daug džiuginančių reiškinių, daug kur žemyne toliau plinta krikščioniškojo tikėjimo nesupratimas. Daug žiniasklaidos priemonių aiškindamos krikščionybę ir jos istoriją neretai šmeižia, dezinformuodamos visuomenę tiek apie krikščioniško tikėjimo turinį, tiek apie Bažnyčios tikrovę. Taip pat katechetinė veikla susiduria su apribojimais. Taryba, visuose Europos kraštuose pravedusi tyrimą nustatė, kad daug kur leidžiamos religijos arba religijų pamokos, tačiau ne katalikų. Tuo metu „neutralios“ religijos dėstymo pasekmėje iš tikrųjų ugdomas sinkretizmas, ar net indiferentizmas, tvirtino Sinodo asamblėjai kard. Erdo.

Žemyno nukrikščioninimą lydi juridiniai, ar net fiziniai išpuoliai prieš atvirą krikščionių tikėjimo liudijimą beveik visuose Europos kraštuose. Neretai būna, kad net tribunolai atsisako suteikti pagalbą nukentėjusiems krikščionims. Europinė kristianofobijos observatorija yra nustačiusi, kad dauguma su religija susijusių smurto ir diskriminacijos įvykių Europoje nukreipti prieš krikščionis, ypač katalikus.

Nukrikščioninimas nėra vien tik spontaniškas procesas. Kardinolas Erdo priminė pasikeitusią situaciją žmogaus teisių sferoje. Jei Apaštališkajame paraginime „Ecclesia in Europa“ buvo galima pasidžiaugti tikslesniu ir aiškesniu pagarbos žmogaus teisėms sąlygų ir būdų aptarimu, dabar tenka susirūpinti dėl vadinamųjų „trečios ir ketvirtos kartos žmogaus teisių“, neturinčių aiškaus ryšio nei su žmogiška ir krikščioniška žmogaus vizija, nei su prigimtos teises kategorijomis.

Krikščioniškojo paveldo atminties praradimas Europoje susijęs su antropologinėmis permainomis, be to susilpnėjo teisinė valstybė, ypač ekonominis sunkmetis privertė politikus imtis drastiškų priemonių prieš jų rinkėjų valią. Žmonėms susidaro įspūdis, kad tradicinė demokratija nebeteka reikšmės. Kuriasi iliuzija, jog galima valdyti visuomenę pasitelkiant masines susisiekimo priemones ir ekonomiką, visiškai atsisakant teisės ir moralės. Tačiau europiečiai demografinės krizės ir senėjimo, ekonominių sunkumų ir kultūrinės bei religinės tapatybės susilpnėjimo akivaizdoje trokšta ir alksta vilties.

Dideliu vilties ženklu, tęsė kard. Erdo, buvo Pasaulinės jaunimo dienos Kelne ir Madride, popiežiaus Benedikto XVI pastoracinės kelionės, miestų misijos Paryžiuje ir Budapešte, kurių rezultatai, anot kardinolo Erdo, yra ilgalaikiai: buvo užmegzti ryšiai su netikinčiąja visuomene, parapijos atrado savo pašaukimą atnaujinti misiją nepraktikuojančiųjų, kaip ir netikinčiųjų atžvilgiu. Kiti drąsinantys ženklai, anot kard. Erdo, yra dvasinių sąjūdžių ir visuomeniniais pagrindais veikiančių savanorių, ypač pensijinio amžiaus žmonių teigiamas vaidmuo, taip pat tautų susitaikymo pareiškimai, kuriuos paskelbė Slovakijos ir Vengrijos vyskupai bei Lenkijos katalikai ir Rusijos ortodoksai, kaip ir ekumeniniai susitikimai su ortodoksų ir protestantų bendruomenėmis. Tokiu būdu tvirtinamas noras ginti ir skleisti krikščioniškąsias vertybes Europoje.

Azijoje dialogas su kultūromis, su varguoliais ir religijomis yra ne prabanga, o būtinybė sėkmingam evangelizavimo darbui, pakeliant augančios populiacijos sunkumus. Afrikoje Bažnyčia kovoja su islamiškuoju fundamentalizmu, tačiau prisimena ir popiežiaus Pauliaus VI pamokymą, jog afrikiečiai turi patys evangelizuoti savo žemyną. Bažnyčia Amerikoje tapatina evangelizavimą su viso žemyno mastu vykdoma Didžiąja misija, tačiau drauge siekia naujai paryškinti bei praplėsti šeimų, kaip „namų Bažnyčios“ ir pasauliečių, kaip naujojo evangelizavimo šauklių, vaidmenį. Okeanijoje siekiama pasikliauti jaunimu, mokykla ir veikliomis krikščionių bendruomenėmis, pasižyminčiomis skirtingų etninių grupių vienybe, ginti čiabuvių prigimtines teises ir ugdyti dialogą su netikinčiaisiais, pavyzdžiui per Popiežiškosios kultūros tarybos rengiamus Pagonių kiemus.

Globalizuotas pasaulis visuose žemynuose transformuoja vietines kultūras, irsta tradicinės vertybės, tokios kaip šeima. Tačiau visų bendra viltis yra drąsiai ir optimistiškai tęsti misiją, gerbiant visus, kurie dar nepatyrė tikėjimo malonės ir stengiantis, kad naujas evangelizavimas neliktų tuščiu šūkiu. (Vatikano radijas)