Atėjo fariziejų, kurie, spęsdami Jėzui pinkles, klausė jį, ar galima atleisti
žmoną. Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Jie tarė: „Mozė leido parašyti
skyrybų raštą ir atleisti“. Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė
jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį.
Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu
kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“
Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną
ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą
ir išteka už kito, ji svetimauja”.
Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų,
bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite
mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų
sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“. Ir jis laimino
juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas. (Mk 10, 2–16)
KAIP
KŪDIKIS
Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė.
Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane
ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima
Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir
dėdamas ant jų rankas.
Šis Evangelijos epizodas nėra tiesiogiai susijęs su
Jėzaus kalbomis apie santuokos tvirtumą ir galimas skyrybas. Veikiausiai Išganytojas
su apaštalais buvo sustojęs kelyje, ir, gal motinos, gal vyresni broliai prie jo atnešė
vaikučius, trokšdami Mokytojo palaiminimo. Apaštalai ir šiuo atveju pasirodė, kaip
nieko nesuprantantys. Jie draudė Mokytojui nešti vaikus. Kai kas tvirtina, jog jie
tai darė, vedami teologinių motyvų, atsieit, tokie maži vaikai dar nėra pribrendę
dangaus karalystei, tačiau Jėzus sudraudžia mokinius, pabrėždamas, jog kūdikiškas
nusiteikimas yra pirmoji sąlyga, norint pasiekti dangaus karalystės garbę.
Šis
klausimas aktualus ir mums. Kaip maži kūdikiai gali tapti pavyzdžiu visiems krikščionims?
Tikrai jie negali būti nekaltumo pavyzdžiu, nes jau elementarus kūdikio norų ir psichologijos
suvokimas leidžia tvirtinti, jog kūdikis savyje nėra nekaltas, o atvirkščiai, jame
yra daug egoizmo, nes jis save suvokia, kaip pasaulio centrą. Be abejo, netenka šiuo
atveju kalbėti ir apie nusižeminimą.
Ir vis tiktai Jėzus tvirtina: Tokių yra
dangaus karalystė. Maži kūdikiai vadinami palaimintais, nes jie neturi nieko, kuo
galėtų pasigirti nuveikę. Jie dar nėra nuveikę jokių žymių darbų. Jie neturi kuo didžiuotis,
neturi jokių pretenzijų apginti savo teises. Jie priima tai, kas jiems yra dovanojama.
Neturėtume
klysti: Jėzus anaiptol neidealizuoja kūdikių, ir Jo žodžiai nereiškia, kad suaugę
žmonės privalo stengtis grįžti į kūdikystę. Vis dėlto yra vienas bruožas, skiriantis
kūdikius nuo suaugusiųjų: kūdikis yra kupinas pasitikėjimo. Jis leidžia, kad jam būtų
vadovaujama, sugeba gyventi ta akimirka ir džiaugtis vyresniųjų globa. Kaip tik tai
yra tikro ir nuoširdaus tikėjimo ženklas.
Jėzus savo žodžiais apie kūdikius
piešia aiškų evangelinio žmogaus paveikslą, drauge pats tapdamas tokio žmogaus pirmavaizdžiu.
Jėzus liko tokiu kūdikiu iki pat savo žemiškojo gyvenimo pabaigos, nes visko tikėjosi
iš dangaus Tėvo… Mes beveik nieko nežinome apie jo kūdikystę ir vaikystę, tačiau matome
jog pačiais sunkiausiais momentais, savo kelyje nuo Getsemanės iki Golgotos Jis neprarado
kūdikiškos dvasios ir visuomet kreipėsi į savo Tėvą…
Kūdikis neturi ko ginti,
jam nereikia stengtis išlaikyti padėtį visuomenėje, jam nereikia išsaugoti savo privilegijų.
Jis turi viską, nes jam viskas duodama, todėl jis yra laisvas ir gali atsiliepti į
jam skirtą kvietimą. Jis pasitiki, neįtarinėja ir neieško savo naudos, todėl gauna
viską. Kažin, ar ne todėl mes, suaugusieji, tiek daug prašome ir negauname?…