Benedikto XVI Lorete aukotų Mišių homilija. „Reikia grįžti prie Dievo, kad ir žmogus būtų žmogumi“

Loreto šventovės aikštėje aukotų Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI komentuodamas Evangelijos skaitinį, pasakojantį apie Apreiškimą Mergelei Marijai, prašė Dievo Motinos užtarimo Vyskupų Sinodui ir Tikėjimo metams; ragino sekti Marijos, „pirmosios įtikėjusios“ pavyzdžiu.

1962 m. spalio 4 d. palaimintasis Jonas XXIII kaip piligrimas atvyko į šią šventovę prašyti, kad Mergelės Marijos užtarimas lydėtų Vatikano II Susirinkimą, kuris turėjo prasidėti po savaitės. Po penkiasdešimties metų ir aš, - sakė Popiežius, - atvykau čia kaip piligrimas prašyti Dievo Motinos globos dviem svarbioms bažnytinėms iniciatyvoms: Tikėjimo metams, kurie prasidės po savaitės, spalio 11-ąją. minint Vatikano II Susirinkimo atidarymo penkiasdešimtąsias metines, ir Vyskupų Sinodui, sušauktam spalio mėnesį, tema: „Naujasis evangelizavimas krikščionių tikėjimo perdavimui“.

Kaip rašiau Tikėjimo metus skelbiančiame apaštališkajame laiške, - tęsė homiliją Šventasis Tėvas, - šia proga pirmiausia norėjau „pakviesti viso pasaulio brolius vyskupus šiuo Viešpaties siūlomu dvasinės malonės laiku, vienijantis su Petro įpėdiniu, atminti brangią tikėjimo dovaną“ (Porta fidei 8). Ir kaip tik čia, Lorete, mes turime puikią progą mokytis iš Marijos, mokytis iš „palaimintosios, kurį įtikėjo“ (plg. Lk 1,45). Ši šventovė, apgaubianti jos žemiškuosius namus, saugo atminimą tos akimirkos kai Viešpaties Angelas atėjo pas Mariją nešinas didžiąja Įsikūnijimo žinia ir Marija atsakė „tebūnie“. Šis kuklus būstas konkrečiai ir apčiuopiamai liudija apie didžiausią mūsų istorijos įvykį: Įsikūnijimą. Žodis tapo Kūnu ir Marija, Viešpaties Tarnaitė, tapo ypatinga jungtimi, per kurią Dievas pas mus atėjo ir apsigyveno tarp mūsų.

Palaimintasis Jonas XXIII prieš penkiasdešimt metų čia, Lorete, ragino kontempliuoti šitą slėpinį, mąstyti apie dangaus ir žemės susijungimą, kuris ir yra Įsikūnijimo ir Išganymo tikslas. Jis sakė, kad ir tuo metu tik prasidedančio Susirinkimo tikslas buvo, kad Įsikūnijimo ir Išganymo palaimingas veikimas pasiektų visas visuomenės gyvenimo sritis. Šis raginimas ypatingai skamba šiais laikais. Dabartinės krizės sąlygomis; krizės, palietusios ne tik ekonomiką, bet daugelį visuomenės gyvenimo sferų, Dievo Sūnaus Įsikūnijimas sako koks svarbus žmogus Dievui ir Dievas žmogui. Be Dievo žmoguje egoizmas nustelbia solidarumą ir meilę, materialūs dalykai vertybes, turėjimas buvimą. Reikia grįžti prie Dievo, kad ir žmogus būtų žmogumi. Su Dievu, net ir sunkiomis akimirkomis, krizių laikais, žmogus nepraranda vilties akiračio. Įsikūnijimas mums sako, kad nesame vieni, kad Dievas prisiėmė mūsų žmogiškumą ir su mumis keliauja.

Dievo Įsikūnijimas, Dievo Sūnaus apsigyvenimas „gyvuose namuos“, kurie yra Marija, mus skatina pamąstyti ir apie kitą dalyką, - kalbėjo popiežius Benediktas. Jei Dievas gyvena su mumis, tai ir mes visi esame vieni kitiems lygūs jo namiškiai. Ten kur gyvena Kristus, ten visi yra broliai ir seserys, ten nėra „svetimųjų“. Dievas išvaduoja mūsų laisvę, ją išvaduoja nuo užsidarymo pačioje savyje, išvaduoja nuo galios, turėjimo, viešpatavimo aistros, padaro mus pajėgius atsiverti pilnatvei, aukotis, mylėti, tarnauti ir dalintis.

Norėčiau pabrėžti dar vieną Evangelijos pasakojimo apie Apreiškimą aspektą, - pridūrė Popiežius baigdama homiliją, - aspektą, kuris nesiliauja mus stebinęs. Dievas prašo žmogaus pritarimo. Dievas sukūrė žmogų kaip laisvą savo pašnekovą. Dievas nori, kad žmogaus atsakymas į jo prašymą būtų visiškai laisvas. Dievas prašo, kad Marija visiškai laisva valia leistų jam tapti žmogumi. Žinoma, Marijos „taip“ buvo malonės rezultatas, bet Dievo malonė nepanaikina žmogaus laisvės. Malonė ją ugdo ir stiprina. Tikėjimas nieko iš žmogaus neatima, bet leidžia jam išsiskleisti, tapti tikru žmogumi. (Vatikano radijas)