„Pasaulis su Dievu ar be Dievo“. Kelios pastabos apie Pagonių kiemą Švedijoje.

Rugsėjo mėnesio vidury Švedijoje buvo surengtas dvyliktasis „Pagonių kiemas“. Dvi dienas trukusiame tikinčiųjų ir netikinčiųjų susitikime, tema: „Pasaulis su Dievu ar be Dievo“ dalyvavo Švedijos mokslo ir kultūros veikėjai, religijų atstovai ir asmenys besiskelbiantys ateistais.

Švedija dažnai vadinama pokrikščioniška šalimi, kur pasak statistikų sekuliarizacija toliausiai pažengusi ir kur Dievas priverstas pasitraukti į šalį; kur viešpatauja „žmogaus teisės“, o ne „Dievo teisė“; kur sprendimas ar ir kada gimdyti vaikus priklauso teisių sferai, kaip ir teisė pasigimdyti vaiką „be kliaudų“ arba jei taip nėra nutraukti nėštumą. Tai šalis, kurioje švietimo ministras draudžia kunigams sakyti „telaimina jus Dievas“ mokslo metus baigiantiems mokiniams; kur politikai (išskyrus vieną) parlamente balsavo prieš gydytojų teisę klausyti sąžinės; kur mėgdžiojamos kai kurių sakramentų apeigos, iš jų pašalinus bet kokį Dievo pėdsaką. Tai šalis, kurioje neįmanoma tapti universiteto rektoriumi jei curriculum vitae nurodysi, kad esi tikintis.

Pasak statistikų, Dievas švedams nesvarbus. Bet tuo pat metus jis yra svarbus. Švedija Dievui neabejinga. Tai žino tie, kas tiki, kas prisipažindamas tikįs susiduria su nuostaba arba smalsumu, o taip pat ir visišku abejingumu. Tai žino ir tie, kas dalyvavo Pagonių kieme Stokholme. Su nepaprastu užsidegimu dalyviai kalbėjo apie tikėjimą ir religijos vaidmenį visuomenėje.

Didžiausias Pagonių kiemo laimėjimas buvo tai, kad į viešumą iškelta tema, kurios atviras nagrinėjimas paprastai laikomas politiškai ir kultūriškai nekorektišku. Ir ne tik tai. Valstybinė televizija du kartus ištisai (po 6 valandas) perdavė dviejų dienų susitikimų įrašus. Taip pat labai akivaizdus buvo dalyvių atvirumas, labai asmeniškas kalbėjimas labiau iškeliant tikėjimą negu netikėjimą. Salės buvo pilnutėlės žmonių, kurie labai dėmesingai klausėsi ir jei kas nusiskųsdavo, tai tik dėl to, kad visas renginys taip greit baigėsi. Viena svarbiausių išvadų – kad laicistinis fundamentalizmas nėra mažiau pavojingas už religinį.

Visuomenė su Dievu ir visuomenė be Dievo labai skirtingos. Visuomenė be Dievo visko centre pastato žmogų, desperatiškai norintį kontroliuoti visus gyvenimo įvykius. Visuomenė, įsileidžianti Dievą, ne tik kaip tolimą idėją, bet kaip jos gyvenimo dalyvį, iliuzinės žmogaus visagalybės vieton stato pasitikėjimą. Pasitikėjimą Dievu, kurį ne aš sukūriau, bet kuris sukūrė mane. Tokia visuomenė sutinka dalyvauti gerame žmonijai skirtame plane net ir tuomet kai prireikia kančios ar meilės įkvėptos aukos.

Matome kaip sunku žmogui prisipažinti, kad jam reikia Dievo, kad jis nuo jo priklausomas ir jam skolingas. Žmogus kartais sako: „Aš noriu būti Dievas. Aš niekados nepulsiu ant kelių“. Kiek daug išminties posakyje: „Jei nori tvirtai stovėti, išmok atsiklaupti“. Kai gyvenimas svyruoja, kai svyruoja šeima ar visuomenė, šventieji pataria: „Atsiklaupkite, nes kitaip, pargriūsite. Įsileiskite Dievą“. Reikia atsiminti, kad net jei pasaulis neigia Dievo buvimą, Dievas nesiliauja rūpinęsis pasauliu. Reikia taip pat atsiminti kas iš tiesų yra žmogus.

Charlotta Smeds