Kokios misionieriškos aistros reikia nūdienos pasaulyje?

Niekuomet nelengva evangelizuoti. Ypač Tibeto pavyzdys primena, jog kartais evangelizavimas pareikalauja ypatingos misionieriškos aistros. Taip kalbėjo kardinolas Fernando Filoni, Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas, Paryžiuje atidarydamas parodą apie Tibeto evangelizavimo istoriją. Tibeto evangelizavimas prasideda su portugalų misionierių atvykimu XVI amžiuje. Įpusėjus XIX amžiui šis uždavinys pavedamas Paryžiuje veikiančiai užsienio misijų kongregacijai. Tais laikais kongregacijai netrūko aistringų liudytojų, kaip pavyzdžiui trys Korėjos evangelizuotojai, nukankinti Seule. Tibeto misijose didvyriškumu išsiskyrė monsinjorai Thomine-Desmazures ir Chauveau. Tokių kaip jie Dievo pionierių liudijimas buvo paženklintas trėmimais, naikinimais ir žiauria mirtimi. Tai buvo nepakartojamas liudijimas, pasižymėjęs ypatinga aistra, ryžtu ir giliu tikėjimu, kalbėjo parodos atidaryme kardinolas F. Filoni, pridūręs, jog negalima pamiršti ir to, kad daugelio misionierių kankinystę nulėmė „neįmanoma“ misija, kurią vykdė žmonės, dvasiškai ir fiziškai užvaldyti Evangelinės žinios. Po maždaug šimtmečio, 1950 metais Kinija pavertė Tibetą savo autonomine zona ir išvijo visus misionierius.

Tačiau ar šiandien dar galime kalbėti apie misionierišką aistrą? - klausė prelegentas, atkreipęs dėmesį į gilų priešsusirinkiminio konteksto ir dabartinio skirtingumą. Anų laikų evangelizavimo aistros pagimdytoms Bažnyčioms vadovavo vyskupai iš Vakarų pasaulio, dažniausiai baltaodžiai; projektus, pritaikytus vietiniam gyvenimui, kūrė vakariečiai. Tačiau šiandien Azijos, Afrikos ir Okeanijos Bažnyčios yra kitokios. Dauguma vyskupų ir kunigų yra vietinės kilmės, vietinių pašaukimų tiek daug, kad kunigų seminarijos nesugeba visų priimti, kultūrinės institucijos bendradarbiauja su vietiniais gyventojais, jie vadovauja ugdymo ir socialiniams darbams. Tačiau drauge stebime staigų mažėjimą misionierių iš senų krikščioniškų kraštų, nusigręžimą nuo tradicijų Afrikoje Azijoje ir Okeanijoje. Jei toks kontekstas liudija iš vienos pusės apie istorinį misionieriškos aistros išsisėmimą, iš kitos – anot kardinolo - matosi kaip gimsta naujos misionieriškumo formos, kurias įkūnija pasauliečiai, sąmoningai suvokiantys savo misionierišką vaidmenį, įskaitant jaunimą, šeimas, profesijas įgijusius jaunus žmones, bet taip pat senimą, norinčius misionieriškam uždaviniui pašvęsti kelerius savo gyvenimo metus.

Naujais laikais nauji misijų frontai ir uždaviniai kviečia persvarstyti su kokia misionieriška aistra atsiliepti šiandien. Tačiau nesikeičia du nekintantys ir saviti misionieriškumo faktoriai: Evangelijos žinia ir žmogus, kuriam ji skirta, - kalbėjo kard. F. Filoni. (Vatikano radijas)