Dvidešimt penktasis eilinis sekmadienis

Nusileidę nuo kalno Jėzus ir mokiniai keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“. Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti. Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“. (Mk 9,30-37)

KAIP VAIKAI, Mons. Adolfas Grušas

Šį sekmadienį dar kartą klausomės apie kryžių, mirtį ir prisikėlimą kalbančio Jėzaus… Išganytojas nori save paaukoti visiškai, Dievo meilė nežino ribų, todėl Viešpats labiau už bet ką trokšta atskleisti žmonėms savo Veidą, nežiūrint, kad žmonės to nenori, nesupranta ir netgi atmeta. Jėzus nusiteikęs ryžtingai ir nesileidžia į kompromisus, nors ir žino, kad toks elgesys veda į mirtį. Jis nenori ir negali slėpti nuo žmonių Dievo meilės…

Aišku, girdint kalbas apie kančią, visų pirma galvojame apie laukiančius išmėginimus, todėl nesugebame įžvelgti už to slypinčios meilės. Mokiniai, panašiai, kaip ir apaštalas Petras, pamėginęs atkalbinėti Jėzų nuo kančios, liko apstulbę. Jie irgi nesuprato, ką jiems nori pasakyti Mokytojas…

Evangelija atskleidžia mums tokio nesupratimo priežastis: apaštalai buvo susitelkę į savo būsimojo reikšmingumo apmąstymus. Jie svarstė, kuriam galėtų priklausyti vienokia ar kitokia vieta, kokią naudą jie galėtų gauti iš to, kad dabar yra greta Viešpaties. Jie buvo susitelkę ties savimi, todėl nenuostabu, kad tiktai girdėjo Jėzų, tačiau nesuprato Jo žodžių. Tačiau Jėzus, kantrus ir gailestingas, mylintis Viešpats, dar kartą pasikvietė savo mokinius į nuošalią vietą, kad paaiškintų jiems, jog taip elgiasi tik šios žemės valdovai. Negalvodamas apie savo skausmą ir laukiamos kančios baimę, Jis mokė: „Jūsų tarpe neturi taip būti.“

Džiugūs ir drauge liūdinantys žodžiai… Jie kelia liūdesį, nes suprantame, kad ir mes esame labai panašūs į apaštalus tą jų menkumo akimirką. Visi ieškome garbės, nesidrovėdami net nustumti vienas kito, netgi pakenkdami kitiems ir apsimetame, kad toks barbariškas elgesys yra įprastas. Gaila, kad taip atsitinka ir Bažnyčioje, į kurią mes atsinešame savo širdyje įspaustą pasaulio logiką. Todėl Bažnyčioje ir yra reikalingas nuolatinis apsivalymas bei atsivertimas. Verta pažymėti, kad šiuo atveju kalbame ne vien apie išorę, privilegijas, garbės ženklus ar praeities paveldą, kurį turime gerbti.

Kur kas blogiau, kad tokia pasaulio logika įsiveržia į tikinčiųjų bendruomenes, apsigyvena parapijose, o mes apie sielovados sėkmingumą sprendžiame, mąstydami ekonominėmis kategorijomis, viską vertindami statomais namais, įrengiamomis salėmis ir organizuojamais žygiais. Deja, tada atsiranda ir vidiniai konfliktai, kuomet susiremiame tarpusavyje, jei tik mūsų planai nesiderina su kito žmogaus ateities vizija, ar, dar blogiau, pradedame vieni kitiems išdavinėti gero tikinčiojo elgesio pažymas. Tikriausiai ne vienam teko matyti parapijų, kuriose atsiranda susipriešinimas tarp buvusio ir esamo klebono, tarp klebono ir vikaro, tarp katecheto ir vargonininko, tarp skirtingų pamaldžių grupių, įsivaizduojančių, kad tik jos teisingai suvokia tikėjimo kelią.

Žvelgdamas į šią žmogiškos didybės tuštybę Jėzus apaštalams, o drauge ir mums, siūlo vieną išeitį: tapti tokiais, kaip vaikai.

Ar iš tiesų apaštalai buvo „Bažnyčios kunigaikščiai“? Ne, jie vis tiktai buvo vargšai nusidėjėliai, suvokiantys savo kaltę ir besikeliantys iš jos, tokie, kaip ir mes. Jie vėliau turės brangiai sumokėti už savo tuštybę. Susidūrę su kryžiaus papiktinimu ir savo baime, jie atras savo širdyje tikrąjį kelią ir galiausiai atgaus sugebėjimą mylėti: iš visos širdies ir nesavanaudiškai.

Tikinčiųjų tarpe neturi būti tokių išskaičiavimų. Girdint Viešpaties pamokymą, verta pagalvoti apie vaikus, kurie visko laukia iš suaugusiųjų, pasitiki jais, jų ilgisi. Viešpats neragina mus būti naiviais, tačiau trokšta mūsų vidinio tyrumo, atvirumo visam, kas gera. Dievas nori matyti mus, besiilginčius Jo apkabinimo, sugebančius matyti šviesą ir gėrį visuose savo gyvenimo įvykiuose, vaikais širdyje ir savo vertinimuose, suaugusiais darbuose ir sugebėjime mylėti. Tokiais, kaip Kristus…