Prancūzijoje reikia atviros diskusijos dėl homoseksualių asmenų santuokos

Prancūzijoje šiuo metu daug kalbama apie homoseksualių asmenų santuokos pripažinimą, kurį palaiko neseniai išrinktas šalies prezidentas ir svari politikų dalis, užsibrėžę tai pasiekti jau kitais metais.

Prancūzijos vyskupų konferencijos Šeimos ir visuomenės taryba parengė darbinį dokumentą, kuriame kviečia sąžiningai ir atvirai diskutuoti apie šį klausimą, svarbų visai visuomenei.

Pirmiausia darbinėje notoje primenama, kad tos pačios lyties asmenų santuokos neverčia priimti Europos sąjungos teisė arba tarptautinės sutartys. Tai yra pačios Prancūzijos politinis pasirinkimas ir demokratinė diskusija yra svarbi tam, kad išryškėtų geriausias atsakas į visų interesus.

Nuomones apie tos pačios lyties asmenų santuoką galima suskirstyti į tris grupes. Pirma, tokia santuoka remiama dėl individualių teisių gynimo ir nediskriminavimo principo. Santuoka neturi savo prigimties ar tikslingumo, svarbu tik tai, kokią prasmę jai sutiekia pavieniai žmonės.

Antros grupės atstovai daug radikalesni: tradicinė santuoka turėtų būti visai panaikinta ir pakeista universaliu kontraktu, kurį sudarytų bet kas. Skirtumai tarp vyrų ir moterų yra rezultatas heteroseksualios kultūros, kuria visuomenė turėtų atsikratyti.

Trečios grupės atstovai įsitikinę, kad santuoka steigia šeimą ir liečia heteroseksualias poras, vieninteles galinčias pradėti naują gyvybę. Šio sampratoje santuoka turi savo tikslingumą, jos prasmė pranoksta pavienių asmenų gerus norus.

Tarp šių trijų grupių šiuo metu Prancūzijoje nėra rimtos diskusijos. O kad ji būtų, kiekvienas turi galėti pasisakyti laisvai, vengiant iš anksto diskvalifikuoti pašnekovą kaip „homofobą“ ar „homoseksualą“. Yra kalbama apie civilinę santuoką, o ne apie religinę. Tad katalikai turi stengtis savo argumentus išversti į tokią kalbą, kuri būtų suprantama kiekvienam atviram protui. Jie nesiekia primesti religinio žvilgsnio, tačiau įnešti savo indėlį į visiems rūpimą diskusiją.

Bažnyčiai santuoka yra meilė, kuri teikia gyvybę. Taip moteris ir vyras tampa Dievo bendrininkais gyvybės kūrime. Vyras ir moteris yra kviečiami išgyventi savo ryšį laisvai, su įsipareigojimu ir ištikimybe. Santuoka kaip sakramentas katalikams reiškia, kad ir Dievas įsipareigoja jų sąjungoje.

Bažnyčia primena pagarbos kiekvienam asmeniui principą ir atmeta homofobiją. Diskriminacija ir neapykanta dėl asmens lytinės orientacijos nėra toleruotina. Asmens priėmimas nereiškia jo veiksmų pateisinimo, tačiau nuostatą, kad asmuo, Dievo vaikas, yra didesnis už savo veiksmus. Jei šie principai Bažnyčioje pastaraisiais dešimtmečiais buvo aiškiai pabrėžti, tiesa, kad mentalitetas keičiasi lėtai, taip pat ir tarp katalikų. Homofobijos atmetimas ir homoseksualių asmenų priėmimas yra būtinos sąlygos rimtos diskusijai.

Reikia rimtai žvelgti į homoseksualių asmenų lūkesčius ir argumentus. Norintys santuokos ir jos negaunantys tai suvokia kaip priespaudą ir diskriminaciją. Dar kiti mano radikaliau: skirtingumo pripažinimas kloja kelią galios santykiui ir dominavimui: vyro moteriai, baltojo juodajam, heteroseksualo homoseksualiam. Tad tik skirtingumo panaikinimas gali išgelbėti iš priespaudos ir padaryti galą diskriminacijai.

Yra tvirtinama, kad tos pačios lyties asmenų meilė yra tiek pat verta, kiek skirtingos lyties, todėl jų sąjungos turi būti pripažįstamos vienodai. Tačiau diskusija nėra apie tai, ar tos pačios lyties asmenys gali vienas kitą nuoširdžiai mylėti ir rūpintis. Santuoka niekada nebuvo paprastas jausmų pripažinimo sertifikatas: dažnai ji suprantama būtent tokioje individualistinėje perspektyvoje, neatitinkančioje nei patirties, nei teisės.

Joje ignoruojama, nutylima ar nereikšminga detale laikoma tai, kad tik iš moters ir vyro skirtingumo gali atsirasti gyvybė ir kad poros skirtingumas yra turtas tiek individualiai, tiek kolektyviai; kad santuoka visada turėjo socialinę funkciją sukurti rėmus gyvybės perdavimui, artikuliuojant poros teises ir pareigas tarpusavyje ir vaiko atžvilgiu. Šia prasme santuoka yra visuomenės pamatas. Homoseksuali sąjunga nėra atvira gyvybei. Be to, jei per įsivaikinimą ar dirbtinį apvaisinimą joje augtų vaikai, tėvystė būtų atskirta nuo poros santykių. O tai sukurtų melą tiek teisėje, tiek gyvenime: vaikas būtų mokomas tėvais vadinti du vyrus ar dvi moteris, kai ne jie buvo jo gyvybės šaltinis.

Tad klausimas politikams yra šis: ar rūpinantis ne tik individualiomis teisėmis ir laisvėmis, bet ir visų bendruoju gėriu nebėra reikalinga, kad santuokos institucija reikštų ryšį tarp vyro ir moters meilės ir gyvybės? Ar homoseksualių asmenų pripažinimui teisėje neįmanoma rasti kitos išeities, kaip tik kėsinantis į dabartinį visuomenės pamatą? (Vatikano radijas)