„Mūsų širdis yra Dievo altorius“. Popiežiaus katechezės apie liturgiją santrauka.

Trečiadienio rytą vykusioje įprastinėje bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius Benediktas XVI skaitė katechezę apie maldą liturgijoje. „Pastaraisiais mėnesiais, - kalbėjo Popiežius, - keliavome su Dievo Žodžiu, mokėmės melstis žiūrėdami į kai kuriuos Senojo Testamento veikėjus, į Psalmes, šv. Pauliaus laiškus, Apreiškimo Jonui knygą, bet visų pirma į fundamentalią ir nepakartojamą Jėzaus maldą, į jo ryšį su dangiškuoju Tėvu. Tačiau yra ir kitas labai brangus šaltinis, labai svarbi „vieta“, kurioje galime mokytis maldos. Tai liturgija, kurioje Dievas čia ir dabar kalba mums kiekvienam ir laukia mūsų atsakymo.

Kas yra liturgija? Jei atsiversime Katalikų Bažnyčios Katekizmą – labai svarbią ir naudingą priemonę ypač jau prasidedančiais Tikėjimo metais – rasime parašyta, kad pirminė žodžio „liturgija“ reikšmė yra „viešoji tarnyba“, tai yra darbas naudingas visuomenei, tautai (1069). Ir jei krikščioniškoji teologija pasisavino šį graikišką terminą, ji, žinoma, turėjo galvoje Kristaus suburtą Dievo tautą. Tad liturgija yra tarnavimas tai Dievo tautai, kurią suformavo ne kraujo ryšiai ar bendra teritorija, bet Dievo Sūnaus slėpinys, jo bendrystė su Tėvu. Katekizmas taip pat sako, kad krikščioniškojoje tradicijoje žodžiu „liturgija“ norima pasakyti, kad Dievo tauta dalyvauja „Dievo darbe“, kad liturgijos metu Kristus savo Bažnyčioje, su ja ir per ją, tęsia Atpirkimo darbą (1069). Tai iš tiesų nuostabu. Liturgijoje veikia pats Dievas, mus įtraukiantis į savąjį darbą.

Kokiame Dievo darbe mes esame kviečiami dalyvauti? Atsakydama į šį klausimą Vatikano II Susirinkimo liturginė konstitucija pirmiausia (5 skyriuje) nurodo, kad Dievo darbas – tai visų pirma jo veikimas išganymo istorijoje, kurio viršūnė buvo Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas, tačiau tuoj pat (7 skyriuje) konstitucija „Kristus darbu“ vadina patį liturgijos šventimą. Abi šios prasmės neatskiriamai tarpusavy susijos, - sakė popiežius Benediktas. Jei klausiame: „kas yra pasaulio išganytojas?“, vienintelis atsakymas yra: „Jėzus iš Nazareto, Viešpats ir Mesijas, nukryžiuotas ir prisikėlęs“. O į klausimą: „kur šiandien aktualizuojamas Kristaus Mirties ir Priskėlimo slėpinys, kur vyksta mūsų išganymas?“, atsakome: „Bažnyčioje, liturgijoje, ypač Eucharistijos sakramente, sudabartinančiame mus išganančią Kristaus auką, taip pat Susitaikinimo sakramente, kuriame iš nuodėmės ir mirties pereiname į naują gyvenimą bei kituose sakramentuose“.

Ženkime dar vieną žingsnį ir paklauskime kaip gi įmanomas toks Kristaus Velykų slėpinio sudabartinimas? – kalbėjo Popiežius bendrosios audiencijos dalyviams. Katalikų Bažnyčios Katekizme skaitome: „Sakramentų šventimo apeigos yra Dievo vaikų susitikimas su savo Tėvu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje; tas susitikimas vyksta kaip dialogas veiksmais ir žodžiais“ (1153). Tad pirmiausia liturgija turi būti malda ir pokalbis su Dievu, pirmiausia klausymasis ir paskui atsakymas. Jau šv. Benediktas savo vienuoliams Reguloje nurodė, kad kalbant psalmes būtina minties ir žodžių dermė. Pratęsdamas šią mintį Popiežius atkreipė dėmesį į vieną Eucharistijos liturgijos momentų, pabrėžiančių tokios dermės būtinumą, į pačioje liturgijoje nuskabantį raginimą suderinti tai ko klausomės, su tuo ką sakome ir ką darome. Tai žodžiai prieš Eucharistinę maldą: „Sursum corda“ („Aukštyn širdis“), raginantys pakelti širdis aukščiau mūsų kasdienių rūpesčių ir troškimų, mūsų baimių ir išsiblaškymo. Mūsų širdys turi paklusti Dievo Žodžiui, įsijungti į visos Bažnyčios maldą, turi būti nukreiptos į Viešpatį. Kai šitaip išgyvename liturgiją, tuomet mūsų širdys tarsi išsivaduoja iš žemės traukos ir kyla aukštyn, į tiesą ir meilę, į Dievą. Kaip pastebi katekizmas (2655), primindamas Bažnyčios tėvų mokymą, „Altare Dei est cor nostrum“ („Mūsų širdis yra Dievo altorius“). (Vatikano radijas)