Nuolatiniai diakonai Italijoje

„Kokiu būdu diakono tarnystė, neseniai atkurta, siuntime evangelizuoti randa vieną iš savo tapatybės turinių“, klausiama paruošiamajame Vyskupų Sinodo naujajam evangelizavimui dokumente.

Nuolatinė diakonystė, kurion gali stoti ir vedę vyrai, katalikų Bažnyčioje atnaujinta labai neseniai, po penkiolikos amžių pertraukos. Daugiausia diakonų yra JAV, Italijoje ir Vokietijoje. Katalikiško savaitraščio „Settimana“ puslapiuose Italijos diakonų bendruomenės pirmininkas Enzo Pertolino apsvarsto diakonatą (kuris, beje, kuriamas ir Kauno arkivyskupijoje) požymius ir raidą Italijoje.

Bažnyčia Italijoje nuolatinę diakonato tarnystę, sekdama Vatikano II Susirinkimu, gražino 1971 metais, pramatydama, kad diakonai dirbs mažose bendruomenėse, tarsi parapijų atšakose.

Viena vertus, buvo daug entuziazmo, įdomių idėjų ir eksperimentų, pirmenybę teikiant tarnavimui tarp stokojančių, tai, kita vertus, dar trūko rimto bažnytinio ir teologinio apsvarstymo apie diakonato reikšmę, tapatybę ir funkcijas, pastangų suprasti malonę, kurią per nuolatinį diakonatą gauna visa Bažnyčia.

Vyskupijos į nuolatinį diakonatą žvelgė skirtingai, vienos atviriau, kitos atsargiau. Diakonystės samprata svyravo tarp dviejų kraštutinių pozicijų, dėl ko kildavo ir konfliktų: vieni pabrėžė, kad tai pasauliečių tarnystė, turinti esminių skirtumų nuo kunigystės ir vyskupystės, kiti, priešingai, siekė diakonatą įsprausti į labai siaurus klerikalinius rėmus. Tretiems už vis labiau rūpėjo pragmatiniai aspektai: be didesnių diskusijų apie diakonato sakramentinę prigimtį panaudoti diakonus betarpiškiems vyskupijos poreikiams.

Nuo Vatikano II Susirinkimo Italijoje, anot Enzo Pertolino, užaugo trys diakonų kartos, kurios skiriasi savo sielovadiniu profiliu.

Kaip minėta, pirmoji diakonų karta labai daug dėmesio skyrė tarnavimui stokojantiems, jų vizija rėmėsi ašimi „Bažnyčia-Eucharistija-artimo meilė“. Jei ši karta tikrai daug padarė dėl vargšų, jai trūko solidžios formacijos. Daug priklausė nuo to, kaip vyskupijos priėmė diakonato tarnystę ir kiek stengėsi ją formuoti.

Po dešimties metų, nuo 1980-ųjų, iškilo nauja diakonų karta, jau išklausiusių specialius kursus ar formacijos programas. Šiuo periodu diakonai įgijo gerą kultūrą, tačiau susilpnėjo jų įsipareigojimas stokojantiems, misionieriškas spontaniškumas, natūralus pirmajai kartai.

Trečioji nuolatinių diakonų karta, nuo 1990 metų, turi geriau subalansuotą formaciją. Kalbant apie jų veiklą, tai tampa vis labiau įprasta, kad jie vykdo liturgines funkcijas ten, kur kunigų trūksta. Tai, vėlgi, reiškia mažesnį tiesioginį dėmesį vargšams ir artimo meilės darbams.

Šiandien nuolatinis diakonatas jau turi pilną „pilietybę“ Bažnyčioje Italijoje ir yra sritis, kurioje pašaukimai augo itin stipriai. Šiuo metu dirba 3900 nuolatinių diakonų, dar apie 1600 atlieka formaciją. Tik 10 iš 227 Italijos vyskupijų tokių diakonų neturi.

97 procentai nuolatinių diakonų yra susituokę ir 93 procentai dirba pagal profesiją (7 procentai dirba diakonais visą dieną). Dažniausiai diakonystės keliu pasukta po veiklos parapijoje, kurioje kartu dalyvauja žmona ir vaikai.

Šiuo metu diakono formacijoje, pasak Enzo Pertolino, galima išskirti tris akcentus. Kartais akcentuojamas dvigubas sakramentiškumas, kurį diakonas gauna per šventimus ir per santuoką. Kitas akcentas: diakonas yra bendruomenės tarnas irt tuo pačiu – sutuoktinis bei tėvas. Trečiu atveju pačiam diakonui leidžiama, pagal jo asmeninį polinkį, pasirinkti formacijos kryptį: galbūt jis nori atsidėti kalinių ar ligonių lankymui, galbūt sužadėtinių ruošimui, galbūt benamių ar imigrantų globai.

Enzo Pertolino perspėjo ir apie pavojus diakonams – apsnūdimą, aptingimą, bet taip pat sterilią formaciją, kuri neteikia dvasinio pagrindo ir orientacijos realiuose gyvenimo pasirinkimuose, saugų ritualizmą ar susireikšminimą galint nešioti liturginius rūbus ar stovėt šalia vyskupo. (Vatikano radijas)