Romoje pristatytas rankraščio fragmentas, kuriame kalbama apie Jėzaus „žmoną“

Rugsėjo 17-22 dienomis Romoje, vyksta X Koptų studijų tarptautinis kongresas. Jis buvo inauguruotas pirmadienį Romos valstybiniame „Sapienza“ universitete, antradienio, trečiadienio ir ketvirtadienio diskusijos vyksta Augustinų patristikos institute, esančiame šv. Petro bazilikos papėdėje, penktadienį kongreso dalyviai apsilankys Vatikano apaštalinėje bibliotekoje. Šios trys institucijos organizavo kongresą.

Viena iš kongreso dalyvių, Harvardo universiteto profesorė, ankstyvosios krikščionybės istorikė Karen King antradienį pristatė senovinio koptų manuskripto fragmentą, kuriame išlikę penki žodžiai vienoje pusėje ir per dvi dešimtis žodžių kitoje. Tarp jų frazės dalis, kuri labiausiai patraukia akį: „Jėzus pasakė jiems: mano žmona...“.

Vis dėlto profesorė King iš karto griežtai užkirto kelią spekuliacijoms: tai nėra įrodymas, kad Jėzus buvo vedęs ir turėjo žmoną.

Prieš atvykdama į Romą ji pakvietė Harvardo žurnalo, New York Times ir Boston Globe dienraščių žurnalistus ir asmeniškai pristatė atradimą būtent tam, kad būtų išvengta klaidinančių antraščių apie tai, jog rasta įrodymų, kad Jėzus buvo vedęs, žinant kaip tokios temos paliečia šiuolaikinės visuomenės vaizduotę. Mokslininkė gavo žurnalistų pažadą, kad jie straipsnius paskelbs antradienį, po to, kai ji kongrese Romoje jau bus perskaičiusi pranešimą.

Koptų manuskripto fragmentas yra mažas – maždaug vizitinės kortelės dydžio. Galima spėti, kad jis yra dalis specialiai suplėšyto rankraščio, siekiant daugiau uždirbti iš fragmentų pardavimo. Fragmentas priklauso vienam vokiečių kolekcionieriui, kuris prieš 30 metų jau buvo parodęs jį vokiečių mokslininkams, tačiau be didesnių išvadų, tad 2010-aisiais kolekcininkas vėl kreipėsi į amerikiečių ekspertę.

Po pirminės dviejų papirologijos ir koptų kalbos ekspertų apžiūros, patikrinus rašalo įsigėrimą į papirusą, rašymo stilių, gramatiką, vartojamą žodyną, yra „didelė tikimybė“, kad rankraštis yra autentiškas ir siekia IV amžių. Tačiau, pabrėžiama, autentiškumo ir datavimo klausimas yra toli gražu neišspręstas, jis tik pirminėje stadijoje. Fragmentą turės apžiūrėti kiti ekspertai. Deja, negalima panaudoti anglies C 14 datavimo metodo, nes tai per daug pakenktų rankraščiui. Tačiau netrukus žadama ištirti rašalo cheminę sudėtį ir palyginti su kitais panašaus laikotarpio koptų manuskriptais.

Kaip minėta, pagal dabartinį datavimą rankraštis buvo perrašytas galbūt IV amžiaus antroje pusėje. Galima daryti prielaidą, kad tai buvo vertimas iš graikų kalbos, kaip ir didelė krikščioniškosios literatūros dalis koptų kalba II-V amžiuje Egipte. Kada galėjo būti parašytas graikiškas tekstas? Galbūt II amžiaus pabaigoje, siejant fragmento turinį su Tomo, Marijos ir Pilypo evangelijomis. Bet dar kartą reikia pažymėti, kad tai yra tik prielaidos.

Profesorė Karen King koptų manuskripto fragmento gabalėlį savo nuožiūra pavadino „Jėzaus žmonos evangelija“, aiškiai pridurdama, kad čia žodis „evangelija“ naudojamas literatūrinio žanro prasme (Jėzus kalba mokiniams ir apie mokinystę), visiškai nesiekiant ją prilyginti kanoninėms Evangelijoms, netraktuojant jos kaip istorinio dokumento apie Jėzų.

Jei ir bus argumentuotai pagrįsta, kad koptų rankraštis yra autentiškas IV amžiaus dokumentas, kurio šaltinis yra iš II amžiaus pabaigos, tai yra per vėlyvas dokumentas, kad galėtų ką nors įrodyti ar paneigti apie istorinio Jėzaus gyvenimą.

„Evangelija“ kaip literatūrinis žanras apima gausią II, III ir vėlesnių amžių krikščionišką plačiąja prasme – įtraukiant ir sektų, atskilusių ar izoliuotų bendruomenių, gnostikų – kūrybą, anoniminiams autoriams dažnai nevengiant pasirašyti savo tekstus apaštalų vardais, kombinuojant krikščionišką žinią su savo religine ir filosofine pasaulėžiūra, įdedant visą tai į apaštalų ar paties Jėzaus lūpas.

Todėl, sklindant vis naujoms evangelijoms ir kitiems tekstams, kuriuose netrūko keistybių ir prieštaravimų, jau pirmaisiais amžiais Bažnyčia susidūrė su poreikiu atsijoti tuos raštus, kurie patikimai, remiantis tiesiogiai pačių apaštalų arba jų mokinių patirtimi, liudija apie Jėzų, nuo tų, kuriuose tie liudijimai sumišę su pačių autorių religine vaizduote. Taip išsikristalizavo „kanoniniai raštai“, kurie šiandien sudėti į Naująjį Testamentą, o likę įprastai vadinami „apokrifine“ literatūra. Romoje pristatytas koptų manuskripto fragmentas priklauso pastarajai kategorijai.

Taigi, jei šis fragmentas nėra istorinis dokumentas apie Jėzų, jis, įrodžius jo autentiškumą, bus dar vienas istorinis dokumentas apie tai, greta kitų tekstų ir užuominų, kokios diskusijos apie Jėzaus asmenį galėjo vykti II arba IV amžiuose, kaip kai kurie krikščionys įsivaizdavo ar norėjo įsivaizduoti Jėzų, kaip jie vertino šeimą ir celibatą. (Vatikano radijas)