Popiežius Libano prezidentūroje: taika – tai sugebėjimas gyventi kartu

Šeštadienį, antrąją vizito Libane dieną, popiežius Benediktas XVI pradėjo Mišiomis privačiai aukotomis apaštališkosios nunciatūros koplyčioje. 10 val. Libano prezidentūroje prasidėjo oficialūs protokoliniai vizito susitikimai su prezidentu, parlamento pirmininku ir vyriausybės vadovu, o taip pat su islamo bendruomenių vadovais.

Po atskirų privačių pokalbių su trimis aukščiausiais valdžios vadovais ir musulmonų vadovais, ten pat Beiruto prezidentūroje įvyko Benedikto XVI susitikimas su kitais Libano politiniais vadovais, parlamentarais, religijų atstovais ir diplomatais. Susitikime dalyvavo apie 500 žmonių.

Kodėl Dievas pasirinko šį kenčiantį regioną? Manau, - kalbėjo Popiežius, - jog pasirinko tam, kad jis būtų pavyzdys visam pasauliui, kad liudytų, jog žmogus gali gyventi taikos ir susitaikinimo troškimu. Šis troškimas nuo pat pradžių numatytas Dievo planuose ir įrašytas žmogaus širdyje. „Salami-O Tikum“ („Duodu jums savo ramybę“), sako Jėzus.

Siekti taikos gali tik vieninga visuomenė. Tačiau vienybė nereiškia vienodumo. Visuomenės darną garantuoja nuolatinė pagarba kiekvieno žmogaus asmens orumui ir kiekvienam žmogui suteikiamos galimybės atsakingai, pagal savo galimybes, dalyvauti visuomenės gyvenime. Jei norime sukurti taikų rytojų būsimosioms kartoms, visų pirma turime jaunimą ugdyti taikos dvasia ir stiprinti taikos kultūrą.

Žmogus turi įgimtą grožio, gėrio ir tiesos troškimą. Tai Dievo antspaudas! Tai Dievo pėdsakas, įspaustas kiekviename žmoguje. Juo remiasi ir teisingas moralės suvokimas, aukščiau viso iškeliantis žmogaus asmens vertę. Vis dėlto turime žinoti, kad ir pasaulyje esantis blogis tai ne kokia nors beasmenė jėga, bet blogis, velnias, veikia naudodamasis žmogaus laisve. Blogiui reikia sąjungininko, žmogaus, be kurio jis negalėtų plisti. Tačiau žmogus gali atsispirti blogiui. Gali jį nugalėti gerumu. Mes tuo tikime ir esame pašaukti tai skelbti visam pasauliui. Šį mūsų širdies įsitikinimą būtina skelbti ypač dabartiniu metu. Turime sakyti „ne“ kerštui, turime pripažinti savo klaidas, turime patys atsiprašyti, nelaukdami, kad kiti mūsų atsiprašytų, turime atleisti. Nes tik suteiktas ir gautas atleidimas padės tvirtus susitaikinimo ir taikos pamatus. Tik tuomet stiprės kultūrų ir religijų santarvė, be įsivaizduojamo pranašumo, gerbiant kiekvieno teises.

Libane, - sakė Popiežius, - krikščionys ir musulmonai kartu gyvena nuo amžių. Neretai tos pačios šeimos nariai yra skirtingų religijų. Ir jei tai yra įmanoma šeimoje, tai kodėl neturėtų būti įmanoma visuomenėje? Artimųjų Rytų savitumas ir yra jų gyventojų įvairovė. Pliuralistinė visuomenė gali gyvuoti tik tarpusavio pagarbos dėka, tik palaikant nuolatinį jos narių dialogą. O žmonių dialogas įmanomas tik bendrų vertybių dėka, vertybių, bendrų visoms kultūroms, nes įsišaknijusį žmogaus asmens prigimtyje.

Šiame kontekste labai svarbus religijų vaidmuo, nes kiekvienas autentiškai išgyvenamas tikėjimas visada veda į meilę ir niekados neveda į mirtį. Kiekvienas tikras taikdarys visuomet yra nuolankus ir teisus žmogus. Dėl to tikintiesiems šiandien tenka ypatingai svarbi misija: jie turi skelbti ir liudyti, kad Dievas yra taikos šaltinis, kad taika yra visiems skirta Dievo dovana, reikalinga asmeniniame, šeimos, profesiniame, politiniame ir ekonominiame gyvenime. Taika, visuomenės darna, asmens orumas, pagarba šeimai ir gyvybei, dialogas ir solidarumas negali likti tik žodžiu skelbiamais idealais. Šiomis vertybėmis reikia gyventi, - kalbėjo Popiežius.

Pasibaigus susitikimui prezidentūroje, Šventasis Tėvas atvyko į Beiruto Bzomar priemiesty prieš du su puse šimto metų įsikūrusį Armėnų katalikų patriarchatą ir pietavo kartu su armėnų patriarchu Nersesu Bedrosu IX Tarmouni, su kitais trimis Libane savo sostus turinčiais katalikų patriarchais ir Popiežiaus vizito proga iš viso regiono į Libaną atvykusiais katalikų vyskupais. (Vatikano radijas)