Dvidešimt ketvirtasis eilinis sekmadienis

Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.

Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“

Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. (Mk 8, 27-35)

IŠGELBĖTAS GYVENIMAS, Mons. Adolfas Grušas

Kalbant apie apaštalą Petrą, visuomet tenka atkreipti dėmesį į tuos momentus, kuomet jis netekdavo drąsos, drauge neužmirštant jo tikėjimo ir baimės, jo nuoširdaus prisirišimo prie Kristaus ir išsigynimo, apsisprendimo sekti Viešpatį ir nenorą priimti kryžių. Šio sekmadienio Evangelijos ištraukos pradžioje girdime, kaip Petras pripažino Jėzų esant Mesiju, Lauktuoju, Dievo Siųstuoju, tačiau neilgai trukus Jėzus pavadina jį „šėtonu“. Net keista: kodėl Išganytojas tokiais kietais žodžiais kreipėsi į savo mokinį, ką tik aiškiai išpažinusį savo tikėjimą?!

Manyčiau, kad Jėzui nepakanka būti pavadintu Mesiju, Dievo Sūnumi. Jis nori kai ko daugiau, nes pats žino, kas esąs. Viešpats ieško žmonių, kurie būtų pasirengę su Juo dalytis mirties ir prisikėlimo patirtimi, ieško mokinių, kurie būtų pasirengę imti savo kryžių ir sekti Jį siauru keliu, per Golgotą vedančiu į Prisikėlimo rytą. Iš tiesų nėra nieko pavojingesnio, kaip lūpomis paliudyti savo tikėjimą į Kristų, o paskui ieškoti kelių Jo planus palenkti savo valiai.

Žinoma, sunku būtų įsivaizduoti, kad kam nors kryžius galėtų atrodyti malonus… Apskritai Jėzaus atskleista tikrovė atrodo sunkiai suvokiama ir plėšoma vidinių prieštaravimų: reikia mirti, kad prisikeltume, tenka prarasti gyvybę, kad ją išgelbėtume, sunaikinti, norint išsaugoti…

Vertinant grynai žmogiškai, nė vieno iš Jėzaus pamokymų neįmanoma įrodyti: tenka tik pasitikėti Juo. Kaip tik tai ir sudaro pačią didžiausią kliūtį, nes tenka savo gyvenimą atiduoti į Kito rankas, paklusti Dievui, į antrą planą nustumiant tai, ko trokštų mūsų žmogystė. Tenka kai ko atsižadėti, kad suprastume viską, atsižadėti ieškoti galimybės apsiginti nuo kančios, kurią prisiimti kviečia Jėzus.

Kai kas savo gyvenimo kryžių priima tarsi čerpę, nukritusią iš aukštybių ant galvos. Toks kryžius neša neviltį ir gniuždo. Tuo tarpu Viešpaties kryžius yra pasirinkimo pasekmė: tai iki galo išgyventa ištikimybė, nebijant nesėkmės, netgi mirties. Kaip tik tokios ištikimybės dažnai ir neįstengia pakleti mūsų silpni žmogiški pečiai. Reikia pripažinti, kad prisiimti tokį įsipareigojimą įmanoma tik palaikant Dievui, įsitikinus, kad Jis niekada mūsų neapleis, ir kad vieną dieną tai, kas visų akyse atrodė nesėkme, netikusiu pasirinkimu, naivumu, pasirodys vieninteliu tikru keliu, kuriuo einant, įmanoma išgelbėti save ir kitus.

Neįmanoma šios žemės kelyje iki galo suvokti netgi savo paties likimo. Mūsų gyvenimas yra persipynęs su kitų žmonių keliais, net ir nenorėdami paklūstame slėpiningai istorijos tėkmei ir, ko gero, netgi mūsų gyvenimo kelio suklupimai turi didesnę, mums nesuvokiamą prasmę. Viešpats nebijojo savo mokiniams prabilti apie kryžių, nes žinojo, kad dalykai, kuriais stebimės, kažkada atrodys menkniekiais, palyginus su Jo grožybe.

Tik Viešpats, tik Jo artumas suteikia prasmę mūsų gyvenimui ir planams. Būdami laisvi ir glausdamiesi prie Jo, mes išgelbstime save…