Popiežiaus bendroji audiencija. Krikščionis negali būti pesimistas.
Trečiadienio rytą porai valandų parvykęs iš Kastelgandolfo vasaros rezidencijos į
Vatikaną susitikti su maldininkais, atvykusiais į bendrąją audienciją, popiežius Benediktas
XVI jiems sakytoje kalboje tęsė prieš savaitę pradėtą katechezę apie maldą Apreiškimo
Jonui knygoje.
Jei pirmojoje dalyje kalbama apie maldą bažnytinės bendruomenės
viduje, antrojoje dėmesys nukreiptas į visą pasaulį, - kalbėjo popiežius Benediktas.
Bažnyčia keliauja per istoriją. Pagal Dievo planą ji yra istorijos veikėja. Maldai
susirinkusieji tikintieji, išklausę perskaitytą žinią apie Jono regėjimą, supranta,
kad jie yra pašaukti bendradarbiauti Dievo Karalystės kūrime, būti pasaulyje „Dievo
ir Kristaus kunigai“ (Apr 20,6).
Antroje Apreiškimo Jonui knygos dalyje aptinkame
tris simbolius: Dievo sostą, Avinėlį ir knygą. Kalbėdamas apie sostą, Jonas nė nebando
aprašyti soste sėdinčiojo, nes žmogiškomis priemonėmis to padaryti neįmanoma. Jis
tik kalba apie nepaprastą grožį ir apie nepaprastą džiaugsmą, kuris užlieja žmogų
esant sosto akivaizdoje, nes soste sėdintysis – tai Dievas. Antrasis simbolis – knyga.
Joje surašyti Dievo suplanuoti įvykiai ir žmonių likimai. Ji hermetiškai uždaryta,
užantspauduota septyniais antspaudais ir nieks negali jos skaityti. Suvokdamas žmogaus
nesugebėjimą suprasti Dievo planus, Jonas nuliūsta iki ašarų. Tačiau žmogaus liūdesys
istorijos slėpinių akivaizdoje ima sklaidytis, nes yra kas gali atversti knygą. Ir
štai čia matome trečią simbolį: Kritus, aukos Avinėlis, miręs ir prisikėlęs, vieną
po kito nuima antspaudus ir atskleidžia Dievo planus, atskleidžia istorijos prasmę.
Ką
mums sako šitie simboliai? Pirmiausia, - sakė Šventasis Tėvas, - jie mus moko kaip
aiškintis istorijos ir mūsų pačių gyvenimo įvykius. Pakelę akis į Dievo dangų, nuolatos
bendraudami su Kristumi, atverdami savo širdis maldai mokomės viską matyti nauju žvilgsniu
ir suvokti tikrąją prasmę. Malda yra tarsi langas, pro kurį galime matyti Dievą, ir
ne tik tam, kad atsimintume koks mūsų galutinis tikslas, bet ir kad Dievo valia nušviestų
mūsų žemiškąją kelionę ir padėtų mums pagal ją gyventi.
Kokiais būdais Viešpats
padeda krikščionių bendruomenei suprasti giliąją istorijos prasmę? Visų pirma ragindamas
realistiškai žiūrėti į mūsų dabartį. Angelas vieną po kito nuplėšia knygos antspaudus
ir mes pamatome kokiame pasaulyje Bažnyčiai lemta gyventi. Tai žmogaus daromas blogis,
smurtas, kitų išnaudojimas, neteisingumas, ligos ir kančia. Apreiškimo Jonui knyga
kartu mums sako, kad maldos dėka mumyse pačiuose ir mūsų bendruomenėse gali išsiviešpatauti
šviesa ir viltis. Ji mus kviečia nesileisti blogio nugalimiems, bet blogį negalėti
gerumu, neišleisti iš akių Kristaus ir jo pergalės. Bažnyčia gyvena istorijoje neužsisklęsdama
savyje, bet žengdama drąsiai pirmyn per sunkumus ir kančias, skelbdama, kad blogis
nenugalės, kad sutemas išsklaidys Dievo spindesys. Tai labai svarbi žinia mums. Mes,
krikščionys, negalime būti pesimistai. Mes žinome, kad savo kelyje susidursime su
smurtu, neapykanta, melu, persekiojimais, bet tai mūsų negąsdina. Malda mus moko matyti
Dievo ženklus, jo buvimą ir veikimą. Malda mus pačius moko būti šviesos ir gėrio atspindžiais,
skleidžiančiais viltį ir skelbiančiais Dievo pergalę.
Katechezę popiežius Benediktas
baigė trumpu komentaru Apreiškimo Jonui knygą užbaigiančiam dialogui. Jėzus kelis
kartus sako: „Štai aš veikiai ateinu“ (Apr 22,7.12). Šie žodžiai kalba ne tik apie
ateitį, bet ir apie dabartį. Jėzus ateina, apsigyvena tuose kas jį tiki ir priima.
Tikinčiųjų susirinkimas, Šventosios Dvasios įkvėptas, kviečia Jėzų būti arčiau ir
sako: „Ateik!“ (Apr 22,17a). Apreiškimo Jonui knyga, - sakė Popiežius, - nepaisant
simbolių sudėtingumo, mus įtraukia į labai turiningą maldą, kurioje ir mes klausomės
ir šloviname, dėkojame Viešpačiui ir jį kontempliuojame, meldžiame atleidimo.
*
* *
Trečiadienį Pauliaus VI audiencijų salėje Vatikane popiežius Benediktas
XVI privačioje audiencijoje priėmė Armėnų apaštalinės Bažnyčios vadovą Katolikosą
Karekiną II. (Vatikano radijas)