Sekmadienio vidudienio maldos susitikime Kastelgandolfe su maldininkais ir piligrimais,
Benediktas XVI kalbėjo apie tos dienos skaitinį iš Evangelijos pagal Morkų, pasakojusį
apie kurčnebylio išgydymą.
Šio pasakojimo centre, pasak Šventojo Tėvo, yra
vienas trumpas, tačiau labai svarbus žodis, kuris, giliąją prasme, apibendrina visą
Kristaus žinią ir darbą. Evangelistas Morkus jį perduoda ta kalba, kuria Jėzus jį
ištarė, tokiu būdu jį girdime dar gyviau. Šis žodis yra „effatà“, tai reiškia „atsiverk“.
Pažvelkime
į kontekstą. Jėzus keliavo per Dekapolio kraštą, taigi, jau ne judėjišką regioną.
Jam atveda kurčnebylį, kad jį išgydytų – garsas apie Jėzų jau buvo pasklidęs ir čia.
Jėzus kurčnebylį nusivedė nuošaliau, palietė jo ausis ir liežuvį, ir žvelgdamas į
dangų, giliai atsidusdamas, ištarė „effatà – atsiverk!“. Ir tuoj tas žmogus pradėjo
girdėti ir kalbėti.
Štai istorinė, literatūrinė žodžio prasmė: kurčnebylis,
su Jėzaus pagalba, „atsivėrė“. Prieš tai buvo uždarytas, izoliuotas, jam sunku buvo
bendrauti. Išgydymas jam tapo „atsivėrimu“ kitiems ir pasauliui, atsivėrimu, kuris,
per klausos ir kalbos organus, palietė visą jo asmenį ir visą gyvenimą: pagaliau galėjo
bendrauti ir megzti santykius nauju būdu.
Tačiau visi žinome, - tęsė Šventasis
Tėvas, - jog žmogaus uždarumas, jo atsiribojimas nepriklauso tik nuo jutimo organų.
Yra ir vidinis uždarumas, liečiantis giliąją žmogaus šerdį, kurią Biblija vadina „širdimi“.
Būtent ją Jėzus atėjo „atverti“, išlaisvinti, padėti pilnai išgyventi santykį su Dievu
ir kitais. Todėl sakiau, kad šis mažas žodis „effatà“ apibendrina visą Kristaus misiją.
Jis tapo žmogumi, kad žmogus, tapęs vidujai kurčias ir nebylys dėl nuodėmės, taptų
pajėgus išgirsti Dievo balsą, Meilės balsą, kalbantį jo širdžiai, kad pats išmoktų
kalbėti meilės kalba ir kalbėt su Dievu bei kitais.
Dėl šio motyvo žodis ir
gestas „effatà“ yra įtraukti į Krikšto apeigas, kaip vienas iš ženklų, kurie paaiškina
krikšto prasmę: kunigas, paliesdamas krikštijamojo burną ir ausis, ištaria „effatà“,
melsdamas, kad šis greitai galėtų išgirsti Dievo Žodį ir išpažinti tikėjimą. Per Krikštą
asmuo pradeda, tam tikra prasme, „kvėpuoti“ Šventąja Dvasia, kurią Jėzus pašaukė iš
Tėvo savo giliu įkvėpimu, kad išgydytų kurčnebylį, baigdamas savo apmąstymą sakė popiežius
Benediktas XVI. (Vatikano radijas)