Andrzej Koprowski SJ: Bažnyčia Europoje. Bendras žvilgsnis.
Jau dvejus metus Vatikano radijas keliomis kalbomis skelbia komentarą apie svarbiausia
socialines, kultūrines, edukacines, politines visos Afrikos problemas. Jį rašo kolegės
ir kolegos iš šešių redakcijų, rengiančių laidas įvairių kalbų ir kultūrų šalims visame
Afrikos žemyne. Nuo dabar, maždaug kas dvi savaites, bus skelbiamas panašus redakcinis
straipsnis skirtas Europai, Bažnyčios mokymui ir „senojo žemyno“ šalių patirčiai,
matomai iš „romietiškosios“ Visuotinės Bažnyčios perspektyvos. Šiandien siūlome pirmąjį
redakcinį straipsnį, kurio autorius – Vatikano radijo programų direktorius t. Andrzej
Koprowski SJ. Visus redakcinius straipsnius apie Bažnyčią Europoje skelbsime, jiems
sukurtoje rubrikoje, į kurią veda nuoroda mūsų interneto svetainės pagrindinio puslapio
dešinėje.
* * *
Iš Biblijos žinome pasakojimą apie Babelio bokšto
statybą. Žmonės dirbo, manydami, kad tai bus kelias į laimę, kad jie galės pasiekti
dangų. Bet staiga jie suvokė, kad ne viskas sekasi taip, kaip jie norėtų, kad nors
dirba kartu, bet iš tiesų jie tik vienas kitam trukdo. Pabandę būti dievas, jei suprato,
kad iškilo grėsmė jų sugebėjimui būti žmonėmis. Jie neteko esminio žmogaus asmeniui
būdingo elemento: sugebėjimo komunikuoti, susikalbėti ir sutartinai veikti, siekti
bendro gėrio.
Europą slegia ekonominė krizė. Jos priežastys ne vien europinės
ir ne vien ekonominės. Tai ir JAV bankų sistemos krizė, dinamiška Azijos plėtra, augančios
(struktūrinės) bedarbystės pasekmės ir perspektyvų neturinčio jaunimo nusivylimas,
aiškios vizijos neturinti edukacinė sistema, nesirūpinanti ateities visuomenės socialiniais
ir kultūriniais poreikiais, nesugebėjimas įtvirtinti šeimai palankios politikos, demografinė
krizė ir žmonių iš kitų kontinentų daugėjimas, poveikis, kurį daro ideologijos ir
lobistiniai interesai, akcentuojantys individo teises ir nesirūpinantys bendruomenės,
pilietinės visuomenės ateitimi ir kt.
Šiandien plėtra yra policentriška. Vystymąsi
arba atsilikimą lemia įvairūs veiksniai ir priežastys, nevienodas indėlis ir atsakomybė.
Globalizuota visuomenė mus suartina, bet nepadaro broliais. Turtingumas, suvokiamas
globaliai, vis didėja, tačiau auga ir nelygybė. Ideologijos dirbtinai supaprastina
tikrovės vaizdą, o iš tiesų reikia labai atidžiai analizuoti žmogaus vaidmens svarbą.
Sistemingas nelygybės tarp visuomenės grupių augimas tos pačios valstybės ribose arba
tarp skirtingų valstybių gyventojų ne tik ardo visuomeninius ryšius, bet skatina „socialinio
kapitalo“ eroziją, griauna pasitikėjimą, patikimumą, kiekvienos visuomenės sambūviui
būtinų taisyklių laikymąsi. Socialiniai klausimai šiandien radikaliai tapo antropologiniais
klausimais. Dirbtinis apvaisinimas, eksperimentai su embrionais, žmogaus klonavimo
galimybė, atsirandančios vis platesnės techninės galimybės sukuria vis naujus scenarijus,
tačiau juos reikia suvokti kaip priklausančius etinių pasirinkimų akiračiui, kaip
žingsnius, vedančius į gyvybės civilizaciją arba mirties civilizaciją.
Nusilupusi
civilizacine ir kultūrine prasme, praturtėjusi milijonais atvykėlių iš kitų kontinentų,
kultūrų ir religijų, Europa žengia žingsnius, nuo kurių priklausys jos ateitis. Jau
1997 m. po septynių Europos valstybių prezidentų susitikimo su Jonu Pauliumi II Gniezne,
Lenkijoje, Vokietijos prezidentas Roman Herzog sakė, jog šiandien viskas taip greitai
keičiasi, kad visai nežinia ar po 25 metų Europa vis dar bus atskiras kontinentas,
ar tik priedas prie amerikietiškos masinės komunikacijos ar azijietiškos pramonės.
Viskas priklauso nuo to, - sakė jis, - ar Europa laiku atgaus savąjį dinamizmą, kurio
per amžius sėmėsi iš krikščionybės.
Benediktas XVI priduria, kad „pagal pasaulio,
kuriame gyvename, daugiakultūriškumą galima spręsti, jog jei Europos kultūra neturėtų
transcendentinio ir religinio matmens, ji nebūtų sugebėjusi užmegzti dialogo su pasaulio
kultūromis, kurios visos turi transcendentinį ir religinį matmenį, sudarantį žmogaus
asmens esmę. Tad ir Europos misija bei užduotis yra dialogo kūrimas, tikėjimo ir naujos
racionalistinės pasaulėžiūros integravimas į vieną antropologinę viziją, kuri geriausiai
atspindi žmogiškumo esmę ir kurios dėka visos kultūros gali susikalbėti“ (žurnalistams
skrendant iš Romos į Portugaliją, 2010 m. gegužės 11 d.).
Bažnyčia nesiūlo
techninių sprendimų ir nenori veltis į valstybių politiką, tačiau ji turi ką pasakyti
apie sąlygas, į kurias reikia atkreipti dėmesį kuriant žmogaus vertą visuomenę, apie
kultūrinės ir pilietinės pažangos kokybę. (Vatikano radijas)