Motinos Teresės 15-osios mirties metinės

Rugsėjo 5 dieną sukanka 15 metų nuo palaimintosios Motinos Teresės mirties. Ši smulkutė sudėjimu moteris buvo tikra tikėjimo ir Dievo meilės uola. Apie save sakė: „pagal kraują esu albanė, pagal pilietybę indė. Kas liečia mano tikėjimą, esu vienuolė katalikė. Pagal pašaukimą priklausau pasauliui. Tačiau tai, kas liečia mano širdį – visiškai priklausau Jėzaus Širdžiai“.

Ši šviesi Dievo meilės liudytoja gimė 1910 metų rugpjūčio 26 dieną Makedonijoje, buvo penktasis vaikas šeimoje ir buvo pakrikštyta Gonxha Agnės vardu. Šeimos gyvenimas, ypač po ankstyvos tėvo mirties, buvo pakankamai sunkus, tačiau motina auklėjo vaikus išlaikydama sveiką pusiausvyrą tarp griežtumo ir meilės. Sulaukusi 18 metų, po aktyvaus dalyvavimo vietos parapijoje, prižiūrimoje jėzuitų, Gonxha stojo į Loreto seserų Airijoje kongregaciją, pasirinkdama Marijos Teresės vardą. Po metų, 1929-aisiais, atvyko į Indiją, į Kalkutą. Čia mokė mergaičių mokykloje, davė amžinuosius įžadus, 1944-aisiais pati tapo mokyklos direktore, pasižymėdama gilia malda, meile seserims ir mokinėms, darbštumu, drąsa, organizuotumu.

Lemiamas posūkis Motinos Teresės gyvenime įvyko 1946 metų rugsėjo 10 dieną, važiuojant traukiniu iš Kalkutos į Darjeelingą kasmetinėms rekolekcijoms. Tos kelionės metu ji gavo tai, ką vadino „pašaukimu pašaukime“, nors niekad neatskleidė kokiu būdu. Tačiau nuo to laiko jautė Jėzaus meilės troškulį, ypač vargšų meilės, kurie niekad Jo nepažino, subrandino naujos kongregacijos steigimo projektą. Po dviejų metų pasiruošimo ir po 20 metų laimingo buvimo tarp Loreto seserų, Motina Teresė, pirmą kart apsirėdžiusi baltu ir mėlynu sariu, jas paliko ir įžengė į vargšų pasaulį, trumpam rasdama prieglobstį pas Vargšų mažąsias seseris. Gruodžio 21 dieną pirmą kartą išėjo lankyti lūšnyną – lankė šeimas, plovė vaikų žaizdas, pasirūpino gatvėje gulinčiu senoliu ir iš bado ir tuberkuliozės mirštančia moterimi. Vėliau tai tapo kasdienybe, kurią pradėdavo priimdama Komuniją.

Netrukus prie jos prisijungė kelios buvusios mokinės, 1950 metais Meilės misionierių kongregacija buvo oficialiai pripažinta Kalkutos arkivyskupijoje, ji greitai augo ir plėtėsi ne tik Indijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse, kituose kontinentuose. Žlugus sovietiniam blokui, Motinos Teresės seserys atvyko ir į buvusias šio bloko valstybes.

Motinos Teresės darbas, heroizmas, drąsa, džiaugsmas, dvasingumas ir išmintis pradėjo traukti ir tuos, kurie nuo Bažnyčios buvo atitolę ar visai joje nesančius žmones. 1979 metais jai buvo suteikta Nobelio taikos premija.

Tik po mirties, paskelbus jos užrašus, tapo viešai žinomas ir kitas jos dvasinio gyvenimo aspektas: maždaug tuo pat metu, kai Motina Teresė pradėjo apaštalavimą tarp vargšų, ji pradėjo išgyventi skausmingą ir gilų atskirumo nuo Dievo jausmą, trukusį visą likusi gyvenimą. Jos meilė Dievui ir artimui turėjo prasimušti ir pro šią „dvasinės nakties“ tamsą. 1997 metų rugsėjo penktąją, prieš kelias savaites paskutinį kartą susitikusi su palaimintuoju Jonu Pauliumi II, davusi paskutinius nurodymus, Motina Teresė, vargšų Motina, „gerojo samariečio“ ikona, Jono Pauliaus II žodžiais, mirė, apgaubta šventumo auros.

Beatifikacijos Mišių homilijoje 2003 metų spalio 19 dieną Popiežius sakė, jog Motina Teresė ne tik pasirinko būti mažiausioji, bet ir mažiausiųjų tarnaite. Kaip tikra motina vargšams pasilenkė link tų, kurie kentėjo nuo įvairių skurdo formų. Ji buvo įsitikinusi, kad liedama jų sunykusius kūnus, liečia Kristaus kūną. Ji tarnavo pačiam Jėzui, paslėpusiam už skurdžiausių tarp skurdžiausių rūbų. Motinos Teresės gyvenime giliausiai atsiskleidžia Jėzaus žodžiai, kad tai, kas padaroma išalkusiam, ištroškusiam, nuogam, ligoniui ar kaliniui, yra Jam padaroma. „Jos gyvenimas buvo radikalus Evangelijos išgyvenimas ir drąsus jos skelbimas“, - sakė palaimintasis Jonas Paulius II. (Vatikano radijas)