Patriarchas Sabbah. Kaip krikščionys ir musulmonai gali sugyventi Gazoje
Jeruzalės lotynų patriarchas emeritas Michael Sabbah dalyvavo kongrese apie „Musulmonų
ir krikščionių santarvę Gazoje“, surengtame rugpjūčio 27 dieną. Kongrese taip pat
dalyvavo pagrindinių islamo krypčių ir jėgų atstovai: Hamas, Jihad, salafitai, Misijos
žmonės.
Pasveikinęs visus, padėkojęs Dievui, organizatoriams ir dalyviams
už galimybę taikiai ir ramiai susitikti, patriarchas Sabbah kalbėjo, jog musulmonų
ir krikščionių santykiai yra trigubi.
Pirmiausia, musulmonai ir krikščionys
yra piliečiai, esantys toje pat situacijoje, tame pat išbandyme: vienybės, laisvės,
nepriklausomybės siekime. Čia kalbama apie „nacionalinę vienybę“. Šiuo klausimu visi
sutaria. Nei vienas krikščionis ar musulmonas neturėtų leisti skilimų, kurie gali
kilti iš religinio skirtingumo, kovos, kurioje religija taptų šalies silpninimo ir
dalijimo veiksniu.
Antra, santykis tarp krikščionio ir musulmono yra santykis
tarp tikinčių į Dievą žmonių. Šis tikėjimas taip pat yra piliečių santykio pagrindas.
Yra skirtumų tarp islamo ir krikščionybės. Nereikia bijoti to pripažinti, priešingai,
reikia į tai nuoširdžiai ir be baimės pažvelgti. Nereikia, kad skirtumai užgožtų tai,
dėl ko visi sutinka. Dievas paslaptingai norėjo, kad mes priklausytume skirtingoms
religijoms ir Jis veda taip, kaip nori. Jei tarp mūsų religijų yra skirtumų, musulmonų
ir krikščionio širdyje turi vyrauti ne jie, o draugystė ir brolybė. Musulmono ištikimybė
islamui ir krikščionio krikščionybei reškia, kad kiekvienas savo širdyje turi matyti
Dievą ir Kūrėją, o kiekviename žmoguje – Dievo kūrinį.
Čia skleidžiasi trečias
musulmono ir krikščionio santykio dėmuo, kylantis iš jų pačių tikėjimo: visos žmogiškos
būtybės yra asmenys, sukurtos Dievo ir gaunančios savo orumą iš Dievo. Todėl tarp
žmonių, kad ir kokio tikėjimo ar kilmės jie būtų, egzistuoja pamatinė lygybė. Visi
jie yra Dievo kūriniai.
Žmogaus asmuo yra pats pirmasis kiekvieno apibrėžimas,
krikščionio ar musulmono. O tai reiškia, kad nei vienas nėra skaičius ar numeris.
Taip, krikščionių skaičius Palestinoje ar Gazoje yra labai nedidelis. Bet kaip asmenys
jie yra aukščiau už skaičius ir numerius. Jų orumas nepriklauso nuo skaičiaus ar proporcijos.
Žmogaus asmuo yra visas, pilnas, būtų jis krikščionis ar musulmonas.
Tokie
štai trys ryšiai, kurie grindžia vienybę palestiniečių visuomenėje: nacionalinė vienybė
toje pačioje šalyje; tikėjimas į vieną Dievą priklausant dvejoms skirtingoms religijoms;
buvimas Dievo kūriniais su vienodu orumu.
Tačiau kokie yra faktai, kokie realūs
santykiai tarp krikščionių ir musulmonų Gazos ruože? Jei pažvelgsime į religijų knygas,
tiek krikščionybėje, tiek islame atrasime daug eilučių, kurios ragina gerbti žmogaus
asmenį. Problema ne knygose, bet kaip mes, tikintieji, jų laikomės, kaip išgyvename,
kaip suprantame, kaip elgiamės su žmogumi, neklausydami Dievo balso.
Kongreso
pabaigoje norime pasirašyti santarvės „paktą“ tarp krikščionių ir musulmonų. Tačiau
prieš tai, pabrėžė patriarchas Sabbah, reikia drąsos giliai ir nuoširdžiai sąžinės
apskaitai, išliekant draugystės ir tiesos nusiteikime.
Reikia pasakyti, kad
asmenys, musulmonai ar krikščionys, nėra skaičiai. Neleistina su krikščionimis elgtis
kaip su skaičiais dėl to, kad jų keletas tūkstančių, o musulmonų milijonai. Čia musulmonai
turi stengtis: neversti krikščionių elgtis taip, kaip yra privalu elgtis musulmonui,
todėl kad jis musulmonas – laikytis nurodymų ar draudimų dėl elgesio, maisto, rūbų,
maldos būdų.
Kitas faktas: krikščionių tapimas musulmonais. Krikščionybės požiūris
yra aiškus: kiekvienas asmuo yra laisvas religinių pažiūrų pasirinkime. Tačiau tai
turi galioti visiems, krikščionims ir musulmonams.
Kalbant apie gatvės įvykius,
pastaruoju metu buvo neramumų, kuriuose krikščionys nukentėjo ir buvo išgąsdinti.
Tad reikia aiškių pamokslų mečetėse ir bažnyčiose apie asmenų orumą ir lygybę, sveiko
auklėjimo mokyklose. Nepakanka, kad valdžia tinkamai sureaguotų.
Dar vienas
dalykas: krikščionių išgyvenimas Gazoje ar Palestinoje būtinas ir todėl, kad krikščionybė
čia gimė, čia yra Šventoji Žemė. Negalima, kad joje išnyktų viena iš svarbiausių joje
gimusių religijų. Išgyventi yra ne tik pačių krikščionių, bet ir palestiniečių bei
arabų atsakomybė. (Vatikano radijas)