Kardinolas Barbarin. Taip pasaulietiškai respublikai, ne laicizmui

Po to, kai naujai išrinktas Prancūzijos prezidentas pareiškė, jog stengsis per 2013 metus įteisinti homoseksualių asmenų santuoką, nepaisant to, kad jau per ankstesnius teisinius ginčus pasakyta, jog jos draudimas yra adekvatus šalies konstitucijai, kilo nemažai protesto balsų, tarp kurių ir katalikų Bažnyčios. Šiuo metu homoseksualūs asmenys gali sudaryti partnerystę. Prezidentas Francois Hollande taip pat pareiškė, jog greta santuokos ketina priimti įstatymus, kurie leistų homoseksualioms poroms įvaikinti vaikus.

Šiame kontekste kardinolas Philippe Barbarin, Liono arkivyskupas, atsakė į kelis italų katalikiško dienraščio „Avvenire“ klausimus.

Prancūzija dažnai buvo vadinama „pirmąja Bažnyčios dukterimi“ ir tai, anot kardinolo, primena turtingą istoriją, kurią turime prisiminti ir už kurią dėkojame Dievui. Tačiau negalime likti praeityje, kad ir kokia nuostabi ši būtų. Viešpats mūsų laukia dabartyje ir ateityje. Lionas gerai prisimena savo II amžiaus krikščionis kankinius, tačiau graikiškai „kankinys“ reiškia „liudytojas“. Esminis klausimas šiandien krikščionims yra tas pats – ar būsime Viešpaties liudytojai.

Kalbėdamas apie bažnytinę situaciją Prancūzijoje, kardinolas sakė, kad daugelyje vyskupijų konstatuojamos tiek aliarmo situacijos, tiek atsinaujinimo jėgos. Viena vertus, daug kas tiesiog griūna, užsidaro vienuolynai ir seminarijos. Kunigai sensta, miršta, jų nepakeičia nauji ir tai kelia didelį skausmą ir pasimetimą krikščionių bendruomenėms. Bet tuo pačiu yra nepaprasto gyvybingumo ir dinamikos apraiškų – naujos iniciatyvos, mokyklos, Tulūzos dominikonų atgimimas arba tokių naujų bendruomenių, gimusių prieš keturiasdešimt metų, kaip Emanuelio ar Chemin Neuf veikimas.

Kalbėdamas apie dabartinę politinę situaciją, Liono arkivyskupas pabrėžė, kad katalikai turi žodžio laisvę ir pareigą pasisakyti už bendrąjį visuomenės gėrį ar civilizacijos ateitį. Kartais atrodo, kad demokratija pjauna medį, ant kurio gyvena. Reikia viltis, kad demokratija netaps „absoliučia“ ta prasme, kokia jau yra buvusi Prancūzijoje absoliuti karaliaus valdžia. Kiekviena galios forma, taip pat ir demokratija, turi tarnauti. Parlamentas, įsiklausydamas į visus, turi balsuoti už finansinį įstatymą. Tačiau jei savinasi teisę keisti visuomenės pamatus, atsiduriame pavojuje.

Galiausiai kardinolas kalbėjo apie pasaulietiškumą, kuris didele dalimi Prancūzijoje tebėra seno konflikto pasekmė. „Taip“ pasaulietiškumui, kuris garantuoja kulto laisvę, „taip“ respublikos santvarkai. Ne tokiam laicistiniam mentalitetui, kuris už pasaulietiškumo sąvokos slepia neapykantą religijai ir troškimą ją sumušti. (Vatikano radijas)