Popiežiaus kalba sekmadienio vidudienį. Veidmainystė – velnio žymė.

Sekmadienio vidudienį Kastelgandolfo vasaros rezidencijos kieme susitikęs su maldininkais, iš Romos ir kitur atkeliavusiais kalbėti „Viešpaties Angelo“ maldos, popiežius Benediktas XVI pasakė neilgą kalbą, kurioje komentavo sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinį.

Pastaraisiais sekmadieniais meditavome Jėzaus kalbą apie „gyvybės duoną“. Šią kalbą Jėzus pasakė Kafarnaumo sinagogoje neturkus po to kai jis penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimis pamaitino tūkstančius žmonių. Šiandien Evangelija kalba apie mokinių reakciją į tą kalbą, apie reakciją, kurią pats Kristus sąmoningai išprovokavo. Evangelistas Jonas – kuris ten buvo kartu su kitais apaštalais – visų pirma praneša, kad „nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6, 66). Kodėl? Todėl, kad jie netikėjo Jėzaus žodžiais kai jis sakė: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, kas gers mano kraują – gyvens per amžius (plg. Jn 6,51.54). Iš tiesų, tą akimirką šituos žodžius buvo sunku suprasti ir priimti. Šis apreiškimas jiems buvo nesuprantamas, nes jie šiuose žodžiuose įžvelgė tik medžiagišką prasmę, kai iš tiesų jie skelbė Jėzaus Velykų slėpinį, kuriame jis pats save paaukos už pasaulio išganymą, skelbė Jėzaus buvimą Eucharistijoje.

Matydamas, kad daug mokinių nuo jo nusigręžia, Jėzus kreipėsi į apaštalus: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6,67). Kaip ir kitais kartais, visų dvylikos vardu atsakė Petras: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6,68-69). Turime labai grąžų šv. Augustino komentarą, skirtą šiai ištraukai. „Matote, kaip Petras, Dievo malonės ir Šventosios Dvasios įkvėpimo dėka viską suprato? Jis suprato, nes įtikėjo. Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Tu mums duodi savo prisikėlusį kūną ir savo kraują. Ne pirma suprato ir tik po to įtikėjo, bet įtikėjo ir tuomet suprato. Ir mes tikime, kad galėtume žinoti. Nes jei būtume norėję pirma žinoti ir tik po to tikėti – nei žinotume, nei tikėtume. Ką mes įtikėjome ir ką sužinojome? Kad Tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kad tu esi Amžinasis Gyvenimas, kad jį mums dovanoji savo Kūnu ir Krauju“. Taip šv. Augustinas kalbėjo viename savo pamoksle.

Jėzus žinojo, kad ir tarp dvylikos apaštalų buvo vienas, kuris netiki: Judas. Ir Judas būtų galėjęs pasitraukti kaip daugelis kitų. Jei jis būtų buvęs nuoširdus, būtų turėjęs pasitraukti. Tačiau jis pasiliko su Jėzumi. Pasiliko ne dėl tikėjimo ir ne iš meilės, bet su mintimi atkeršyti savo mokytojui. Kodėl? Todėl, kad Judas jautėsi esąs Jėzaus išduotas. Judas buvo zelotas. Jis laukė galingo Mesijo, kuris vadovautų tautos sukilimui prie romėnus. Jėzaus nepateisino jo lūkesčių. Judas nepasitraukė, kaip būtų turėjęs. Jo kaltė buvo veidmainystė, kuri yra velnio žymė. Dėl to Jėzus ir sakė dvylikai: „Tarp jūsų vienas yra velnias“ (Jn 6,70).

Prašykime Mergelę Mariją, kad ji padėtų mums tikėti Jėzų kaip Petras, visuomet būti nuoširdiems. (Vatikano radijas)