Kardinolo Saliege laiškas - krikščioniškos sąžinės ir drąsos pavyzdys
Tulūzos arkivyskupija Prancūzijoje ketvirtadienį prisiminė arkivyskupo Jules Geraud
Saliege sielovadinio laiško paskelbimo 70-ąsias metines. Šis trumpas laiškas yra krikščioniškos
sąžinės ir drąsos pavyzdys, jo esmė nė trupučio nenuvertėjo ir išlieka vienodai svarbi
daugybėje šiandienos situacijų.
Arkivyskupas Saliege paskelbė savo laišką 1942
metų rugpjūtį. Tuometinė Prancūzija, greitai kapituliavusi prieš nacistinę Vokietiją,
padalinta į dvi dalis. Šiaurinė dalis okupuota vokiečių, pietinė administruojama koloborantiško
Vichy režimo. Jau pradėtas įgyvendinti nacistinis planas sunaikinti visus žydus. Vichy
režimas, nors palaipsniui vis griežtinantis antisemitinę politiką ir izoliuojantis
žydų tautybės asmenis, Prancūzijos žydų naciams dar neatiduoda, tačiau sutinka išsiųsti
į Vokietijos teritoriją iš kitų kraštų prisiglaudusius žydus. Vyrauja tyla ir represijų
baimė.
Šiame kontekste paskelbtas „Monsinjoro Saliege, Tulūzos arkivyskupo,
laiškas apie žmogaus asmenį“. Jame rašoma, jog „Yra krikščioniška moralė, yra
žmogiška moralė, kurios teikia pareigas ir pripažįsta teises. Šios pareigos ir teisės
atsižvelgia į žmogaus prigimtį. Jos ateina iš Dievo. Galima jas pažeisti. Joks mirtingasis
neturi galios jų panaikinti.
Su vaikais, moterimis, vyrais, tėvais ir motinomis
elgiamasi kaip su bloga banda, tos pačios šeimos nariai yra atskiriami vieni nuo kitų
ir siunčiami nežinoma kryptimi – mūsų laikui skirtas šis liūdnas reginys.
Kodėl
mūsų bažnyčiose nebėra prieglobsčio teisės? Kodėl mes nugalėti? Viešpatie, pasigailėk
mūsų, Dievo Motina, melsk už Prancūziją.
Mūsų vyskupijoje kraupūs dalykai įvyko
Noe ir Recebedou stovyklose. Žydai yra vyrai, žydai yra moterys. Nėra leidžiama daryti
bet ką prieš juos, prieš vyrus, prieš moteris, prieš šeimų tėvus ir motinas. Jie yra
žmonių giminės dalis. Jie yra mūsų broliai, kaip ir kiti. Krikščionis negali to užmiršti.
Prancūzija, mylima tėvyne, Prancūzija, kuri visų savo vaikų sąžinėse diegi
pagarbos žmogaus asmeniui tradiciją. Riteriškoji ir dosnioji Prancūzija, aš neabejoju,
tu nesi atsakinga už šias baisybes“.
Laiškas buvo pasirašytas rugpjūčio 13
dieną ir išsiųstas į visas Tulūzos arkivyskupijos parapijas su nurodymu perskaityti
sekmadienio Mišiose „be komentarų“. Laiškas buvo skaitomas rugpjūčio 23 dieną ir nors
ne visi išdrįso tai padaryti, garsas apie jį plačiai pasklido: ne tik pietų, bet ir
okupuotoje šiaurinėje Prancūzijos dalyje. Laiško turinys bent du kartus transliuotas
ir britų radijo BBC bangomis.
Valdžia arkivyskupo Saliege deklaracijos negalėjo
praleisti pro akis. Be to, laiškas iš tiesų buvo tik vienas iš nepatogių ganytojo
veiksmų: tiek prieš jo paskelbimą, tiek po jo arkivyskupas darė, kas jo galioje, lankydamas
įkalinimo stovyklose žydus ir kitus kalinius, padėdamas ir slėpdamas esančius laisvėje.
Todėl 1944 Gestapas jį areštavo ir ko gero tik amžius, silpna sveikata (dalinis paralyžius)
ir bendražygių protestas jį patį išgelbėjo nuo kelionės į vieną iš konclagerių.
Bet
dar tais pačiais 1942 metais Vichy režimas per tuometinį apaštalinį nuncijų pareikalavo
Vatikano, kad arkivyskupas Saliege pasitrauktų į pensiją. Tačiau Šventojo Sosto nuomonė
buvo kita – ganytojas liko savo pareigose, o 1946 metais jau kitas nuncijus Prancūzijoje
Angelo Roncalli, būsimasis popiežius Jonas XXIII, jam atvežė kardinolo kepurę – kaip
minėta, Saliege turėjo paralyžių ir pats negalėjo, kaip tradicija paprastai reikalauja,
atvykti į Romą. Kardinolas Saliege mirė 1956 metais, sulaukęs 86. Jis buvo pagerbtas
„Tautų teisuolio“ titulu. (Vatikano radijas)