Polemika Prancūzijoje dėl maldos, kad vaikai galėtų džiaugtis motina ir tėvu

Nepaisant rugpjūčio karščių ir atostogų, nemažai triukšmo Prancūzijoje sukėlė šalies vyskupų konferencijos pirmininko kardinolo André Vingt-Trois Žolinių iškilmei pasiūlyta bendruomeninė malda Mišių metu. Ši malda buvo siūloma visiems katalikams, tačiau parapijos pačios rinkosi ar ją skaityti.

Maldą sudaro keturi maldavimai. Pirmuoju meldžiamasi už tuos, kurie krizės metu patiria sunkumus, neramybę dėl ateities, už didesnį tarpusavio solidarumą. Antrame maldavime meldžiamasi, už neseniai išrinktuosius leisti įstatymus ir valdyti. Trečiajame maldavime meldžiamasi už šeimas: už visuomenės paramą joms, už sutuoktinių ištikimybę, meilę ir tarpusavio švelnumą, ypač sunkiais momentais.

Ketvirtame maldavime meldžiama už vaikus ir jaunuolius: kad kiekvienam būtų padėta atrasti savo kelią į laimę, kad jie nebūtų suaugusiųjų troškimų ir konfliktų objektais ir galėtų džiaugtis tėvo bei mamos meile.

Polemika kilo būtent dėl pastarojo maldavimo: grupės ir asmenys, kurie savo siekiais deklaruoja homoseksualių asmenų teisių gynimą šiame maldavime įžvelgė ir pasmerkė homofobiją, puolimą prieš homoseksualus.

Kai kurių iš jų lūpose ir tekstuose Mergelės Marijos Dangun Ėmimo, Žolinių, iškilmės šventosios Mišios Lurde tapo „Mišiomis prieš homoseksualus“, o pati malda – „totalitariniu archajiško šeimos modelio primetimu“, „neteisėtu kišimusi į politika“.

Į šiuos kaltinimus buvo atsakyta įvairiai: Mišios nėra ir negali būti prieš homoseksualus ar ką nors kitą, jų dvasinė reikšmė yra radikaliai kita. Kita vertus, kodėl prancūzų kairieji, dabar kaltinantys Bažnyčią kišimusi į politiką, visai neseniai pritarė šalies vyskupų kritikai, skirtai buvusio ir jų ne itin mėgto prezidento Nicolas Sarkozy politikai romų atžvilgiu?

Šventojo Sosto laikraštis „l’Osservatore Romano“ perspausdino gerbiamo Prancūzijos dienraščio „Le Monde“ rugpjūčio 19-ąją paskelbtą straipsnį, kurį pasirašė Patrick Kechichian, dienraščio literatūros kritikas. Jo straipsnio antraštė - „Neegzistuojantis skandalas“.

Iš karto galima pastebėti, rašo straipsnio autorius, disproporciją tarp maldos teksto delikatumo ir šiurkščių kaltinimų, kuriuos jis sukėlė. Maldoje niekas nėra puolamas ar kritikuojamas. Yra akivaizdu, kad tai, už ką jame meldžiamasi, nėra lydima jokio pasmerkimo asmenims ar grupėms, kurie turi kitokią žmonijos ir jos įstatymų viziją. Ir jei šios grupės neatsisako savo nuomonių išraiškos, kodėl Bažnyčia negalėtų ar neturėtų išreikšti savo mintis apie tai, kas svarbiausia jos rūpesčiuose?

Nereikia painioti pasaulietiškumo ir karingo antiklerikalizmo. Bažnyčia turi savo požiūrį, paremtą tiek patirtimi, tiek religine antropologija. Žinoma, galima papročių kaitą pavadinti progresu, tačiau nedera ignoruoti, jog Bažnyčia atkakliai gina tokią antropologinę viziją, kurioje įsišaknija pamatinės kiekvieno vyro ir kiekvienos moters teisės. Ši vizija negimė iš kaprizo ar interesų kategorijos, tačiau iš Apreiškimo. Ar primindama šią savo saugomą tiesą Bažnyčia peržengia ribas? Jei vyriausybė ir parlamentas išreiškia savo nuomonę apie santuoką ir nusprendžia keisti jos prigimtį, tai ar Bažnyčia, iš Kristaus išmokusi apie santuokos ir vyro bei moters ryšio orumą, pakeltą iki sakramento, neteisėtai leidžia išgirsti savo balsą? Balsą, kuris nenori užgožti kitų, tačiau taip pat nesutinka būti negirdimu dėl sarkazmo ar nepagristų kaltinimų.

Kuo kaltinamas kardinolas Vingt-Trois? Kad pasakė žodį, kurį turi pareigą sakyti viešai, o ne tik zakristijoje? Žodį, kuris nėra partinis, interesų grupės, jo išgalvotas arba apskaičiuotas pagal savo naudą. Šį žodį galima pasakyti delikačiai, tačiau negalima pakeisti jo turinio. Bažnyčios stiprybė ir silpnumas yra šiame nekintamume. O po to kiekvienas sprendžia pagal sąžinę.
Bažnyčios vaidmuo nėra sutapti su savo laiku. Jei tai būtų padariusi praėjusiais amžiais, seniai nebebūtų jos klausomasi. Panašiai jos vaidmuo nėra užsidengti akis ar išsigąsti dėl papročių kaitos, tačiau būti budriai, atsižvelgiant į tiesą, kurią gavo. Šią tiesą ji turi ginti ir aiškinti, visur ir visada, patogiu laiku ir nepatogiu. Tad kur skandalas? Kur nusistatymai? Galbūt ne visai ten, kur pretenduojama juos atskleisti. (Vatikano radijas)